Į Tokijo paralimpiadą nusitaikęs Ernestas Česonis: „Turėjau išeiti iš komforto zonos“

Į Tokijo paralimpiadą nusitaikęs Ernestas Česonis: „Turėjau išeiti iš komforto zonos“

Ernestas Česonis (36 m.) dar prieš trejus metus gyveno eilinį, ir paprastą, per daug neišsiskiriantį gyvenimą: šeima, darbas ir sportas savo malonumui. Šiandien vyras – atpažįstamas paralimpinio sporto veidas, atstovaujantis šaliai pasaulyje ir nešantis Trispalvę nuo Lietuvos iki tokių tolimų kampelių kaip Tasmanija. E. Česoniui tai suteikė sunkus darbas ir paratriatlonas – sporto šaka, kurioje vyras atrado save ir su kuria sieja didelį tikslą – 2020 m. Tokijo paralimpines žaidynes.

Paratriatlonas suteikė gyvenimui kitą prasmę

Ernestą sportas lydi nuo tada, kai būdamas vaikis, svajojo žaisti futbolą. Spardė futbolą, lankė lengvąją atletiką, išbandė orientavimosi sportą, galybę kitų šakų. Nepaisant to, kad neturi dalies kairės rankos.

Negalia niekada nestabdė aktyvaus ir judraus Ernesto – nuolatinio šalies neįgaliųjų čempionatų dalyvio ir net čempiono, rekordininko. Sportas visada buvo didelė ir svarbi Ernesto gyvenimo dalis.

Tačiau net pats Ernestas prieš trejus metus negalvojo, kuo virs dar vienas jo nyris į naują sporto šaką – paratriatloną. Triatlono atmainą, ką tik įtrauktą į vasaros paralimpinių žaidynių programą.

„Rutina taip įtraukia, kad tu sportuoji ir nieko nematai. Tik baseinas, dviratis, bėgimas, poilsis. Bet tada susivoki ir pagalvoji: sustok, akimirka žavinga! Iš tikrųjų kai pagalvoju, kas buvo iki to ir dabar… kaip žemė ir dangus. Gyvenimas tikrai labai pasikeitė visomis prasmėmis – sportine, žinomumo.

Manau, daugiau prasmės gyvenime atsirado. Žmonės atpažįsta gatvėje, parašo socialiniuose tinkluose. Iš pradžių net sunku priimti būdavo, kai man sakė: tu mums pavyzdys, tu mus motyvuoji, tu šaunuolis. Bet pagalvojau, kad tai yra labai smagu, kai gali kažką užkrėsti savo pavyzdžiu.

Nelaikau savęs išskirtiniu. Darau, ką turiu daryti ir viskas. Bet jeigu tai suteikia žmonėms motyvacijos, tai super. Aš tikrai dėl to labai džiaugiuosi ir esu tuo patenkintas.

Matyt, taip turėjo būti. Matyt, reikėjo sulaukti tų metų, kad atrasčiau būtent šią sporto šaką, kurioje aš jaučiuosi labai gerai. Man net sunku įsivaizduoti save be to“, – svarsto paratriatlonininkas.

Ernestas Česonis 2018 m. Europos čempionate

Milžiniškas Ernesto užsidegimas, artimųjų parama, Lietuvos paralimpinio komiteto nupirktas pirmas sportinis dviratis ir triatlono federacijos palaikymas buvo ta sniego gniūžtė, kuri ritosi ir tapo lavina.

Ernestas žino, kad viso to nebūtų, jei ne atsisveikinimas su komforto zona: darbu, įprastu gyvenimu.

„Iš pradžių aš bandžiau viską suderinti: darbą, futbolą, paratriatlono treniruotes. Bet prasidėjo krūviai, kitas lygis. Pamačiau, kad taip nepavyks. Teko priimti sunkių, bet, kaip paaiškėjo, naudingų sprendimų.

Norėdamas išvengti traumų atsisakiau futbolo. Atsisakiau vairuotojo darbo, kuriame aš jaučiausi labai komfortiškai. Teko išeiti iš tos patogios zonos ir pasižiūrėti, kaip tu bent iš pradžių jausiesi ten, kur tau yra nejauku, nepatogu, nemalonu, sunku. Bet tuo pačiu ten, kur gali tobulėti“, – sako sportininkas.

Ernesto sprendimui užbraukti brūkšnį ir siekti naujų tikslų paralimpiniame sporte pritarė ir žmona Jelena, kuriai sportininkas labiausiai dėkingas už paramą ir kurią vadina didžiausia savo gerbėja.

„Jelena mato mane voskį: gerą ir linksmą, kai sekasi. Ji mato mane blogą, piktą ir susierzinusį, kai būna alinančios treniruotės ar kažkas nesiseka. Jelena man sudėlioja keliones, užsako viešbučius, bilietus. Jos palaikymas – visapusiškas ir milžiniškas.

Ernestas Česonis stovykloje Lanzarotėje (asmeninio archyvo nuotr.)

Artimieji, draugai, kiti sportininkai iš Lietuvos ir kitų šalių. Pavyzdžiui, neseniai sulaukiau žinutės iš Kanados. Žmogus prašė, kad socialiniuose tinkluose rašyčiau ir angliškai, nes jam įdomu.

Palaikymą jaučiu visur: iš federacijų, iš paralimpinio komiteto. Ir, žinoma, iš savo rėmėjų. Nesijaučiu vienas šiame kelyje. Daug žmonių įsitraukę į šį dalyką ir tai yra jėga“, – sako paratriatlonininkas.

Sporte mato platesnę savo misiją

Ernestas visada mielai dalyvauja Lietuvos neįgaliųjų čempionatuose, jeigu tik šie nesikerta su kitomis varžybomis. Ernestas rugsėjį dalyvavo lengvosios atletikos pirmenybėse Šiauliuose, kur varžėsi sprinte su Europos sidabro medalio laimėtoju Danu Sodaičiu.

„Anksčiau sporte man būdavo svarbiausi medaliai, pirmos vietos. Aišku, prizinės vietos visada smagu, bet pradėjau matyti, jog sporte galiu ne tik pasiimti sau, bet ir duoti kažką kitiems.

Neįgaliųjų klubuose atsirado nemažai jaunų žmonių, kurie kažką tik pradeda sporte. Noriu, kad jie pamatytų, jog yra vyresnio amžiaus, kažko pasiekusių sportininkų. Ar tai būčiau aš, ar Danas Sodaitis, ar dar kažkas. Jie pamatys, gal gaus papildomos motyvacijos.

Gal kažkam tai bus geras užkratas, pavyzdys, kažkas pasisems stiprybės. Žiūrėdamas į jauną žmogų, aš atsimenu save tokiame amžiuje. Matau, kad tas žmogus turi duomenis, bet reikia pastangų tam, jog po kokių dešimties metų jis galėtų kažką pasiekti. Kalbuosi su jais“, – pasakoja sportininkas.

Baterijų įkrovimas svarbiausiam sezonui – saulėtoje Lanzarotėje

Rytinė mankšta, dušas, pusryčiai, treniruotė, pietūs, poilsis, treniruotė, vakarienė, poilsis, miegas. Tokiu ritmu Ernestas Česonis gyvena stovykloje Lanzarotėje, kur rengiasi svarbiausiam sezonui karjeroje.

Atlanto vandenyno skalaujama sala Lietuvos paratriatlonininkui pastaraisiais metais tapo kone antrais namais. Baterijų įkrovimas iššūkiams vyksta būtent čia, maloniai šildant Kanarų žiemos saulei.

Ernestas Česonis stovykloje Lanzarotėje (asmeninio archyvo nuotr.)

„Čia viskas vienoje vietoje: baseinas viešbučio teritorijoje, vandenynas šalia, jeigu reikia treniruotės atvirame vandenyje, atskiri dviračių takai šalia kelių. Niekas tavęs nelenkia, niekas tau nesignalizuoja. O Lietuvoje turėčiau gerokai pavažiuoti iki saugios vietos treniruotei. Be to, prieš išvažiuojant, visada persižegnoji ir sakai sau: na, jeigu šiandien grįšiu, tai bus gerai“, – juokiasi E. Česonis.

Lietuvį Lanzarotėje džiugina ne tik puikios sąlygos, bet ir gera kompanija. Kartu gyvena ir sportuoja nemažai kitų aukšto lygio sportininkų: paratriatlonininkų, triatlonininkų, kitų sporto šakų atstovų.

„Iškart smagiau, be to, tai – papildoma motyvacija. Pabendraujame, pakalbame apie mitybą, pratybas. Visi mielai pasidalija informacija, duoda patarimų. Labai smagu“, – džiaugiasi E. Česonis.

Sezono starte – svarbus startas Tasmanijoje

Po savaitės E. Česonis keliaus į kitą salą už 18 tūkst. kilometrų – Tasmaniją. Australijoje laukia rimtas išbandymas – pasaulio paratriatlono serijos etapas. Į šias varžybas kviečiami tik elitiniai sportininkai.

„Iš pradžių net šiek tiek nustebau, jog pakvietė. Bet po to pagalvojau: juk aš iš tikrųjų nesėdžiu sudėjęs rankas, nekasau bambos, judu, dalyvauju, konkuruoju. Labai malonu“, – šypsosi E. Česonis.

Anot atleto, gauti kvietimą – svarbus įvertinimas. Bet ne mažiau svarbu tai, jog šiose varžybose galima gerokai papildyti reitingo taškų kraitį. Būtent reitingas lems, kas vyks į 2020 m. Tokijo paralimpiadą.

„Pernai sezoną irgi pradėjau Australijoje. Šiemet ten vykstu anksčiau, kad spėčiau adaptuotis. Pernai aš jaučiausi gerai, bet startas parodė, kad organizmas nespėjo prisitaikyti prie klimato ir laiko skirtumų. Varžybos nesusiklostė. Galima sakyti, kad sudegiau.

Birželio pabaigoje baigsis atranka į paralimpiadą. Laukia svarbiausi startai. Man norisi būti geriausios formos ir iškovoti kaip įmanoma daugiau taškų“, – apie uždavinius kalba sportininkas.

Ernestas Česonis 2018 m. Europos čempionate

Paralimpinėje atrankoje atletų laukia trys pasaulio serijos etapai, penki pasaulio taurės etapai ir planetos pirmenybės. Šiose varžybose paratriatlonininkai rinks svarbius reitingo taškus.

„Grafikas kaip ir aiškus. Bet reikalas tas, jog į kiekvienas varžybas patenki pagal kvietimą. Realiai, ar dalyvausi, sužinai likus vos mėnesiui iki varžybų.

Gana sunku visą išlaikyti tą sportinį piką. Be abejo, tai atsiliepia ir biudžetui, nes sudėtingiau planuoti keliones, bilietų kainos skiriasi. Daug visokių niuansų“, – aiškina atletas.

Kova dėl pozicijų reitinge – lyg šachmatų partija

E. Česonis varžosi PTS5 klasėje ir šios klasės paralimpiniame reitinge rikiuojasi 22-as. Į Tokiją vyks 9 geriausi paratriatlonininkai. Reitingas užsidarys birželio 29 d.

Yra nemažai faktorių, galinčių žaibiškai ir smarkiai sumažinti ar net panaikinti atstumą tarp Lietuvos atleto ir geriausiųjų devintuko. Tai – paralimpiados dalyvių iš vienos šalies ribojimai, kiti niuansai.

Ernestas Česonis 2018 m. Europos čempionate

„Žiūriu realistiškai. Įsibrauti tarp viršūnėje esančių elitinių sportininkų yra labai sunku. Tai – iššūkis. Bet reitinge yra kai kurie taikiniai, kurių rezultatai daugiau ar mažiau panašūs į mano ir su kuriais yra įmanoma pakovoti dėl pozicijų lentelėje.

Yra strategija, yra taikiniai iš kitų šalių. Žiūrime į tai ir stengsimės laikytis šio medžioklės plano. Planą reikia turėti. Matai, kad gali kažkurį varžovą kažkurioje vietoje aplenkti.

Pavyzdžiui, prieš naujus metus, reitinge aš buvau 17-as. Bet po to nepatekau į vienas ar kitas varžybas, o varžovai pateko. Natūralu, kad tada kritau reitinge.

Visą planavimą kiek apsunkina atrankos sistema. Norėtųsi aiškesnių kriterijų dėl kvietimų į varžybas, kad tos sąlygos panašios būtų. Bet yra kaip yra. Žiūrėsime“, – sako E. Česonis.

IronWings 2020” turės pratęsimą

Žygį į paralimpinį Tokiją įvilkęs į projekto „IronWings 2020” rūbą, Ernestas jau susimąsto apie ateitį.

„Stengiuosi per daug neapsikrauti mintimis apie tai, kas bus jeigu bus. Galvoje atsiranda chaosiukas, kuris nepadeda, o trukdo. Koncentruojuisi į tikslą. Sporto mesti tikrai neketinu, koks rezultatas bebūtų. Gal bus „IronWings 2024”. Neabejoju, kad bus kažkas įdomaus ir gero. Iš eterio tikrai nedingsiu“, – šypsodamasis pokalbį baigia E. Česonis.