Mindaugas Bilius: „Reikia daugiau trenerių, kurie dirbtų su neįgaliaisiais“

Mindaugas Bilius: „Reikia daugiau trenerių, kurie dirbtų su neįgaliaisiais“

Lina Daugėlaitė, Olimpinė panorama“

Per prasidėjusius atrankos į Tokijo paralimpines žaidynes metus Lietuvos neįgalieji užsitikrino du kelialapius. Teisę dalyvauti žaidynėse jau tradiciškai iškovojo golbolo rinktinė, prie kurios prisidėjo ilgų nuotolių bėgikė Aušra Garunkšnytė, tapsianti pirmąja Lietuvos maratonininke paralimpiadoje. Apie įsibėgėjusią atranką ir artėjančias žaidynes kalbamės su Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentu Mindaugu Biliumi.

– Pradėkime nuo pastarojo sporto įvykio – pasaulio lengvosios atletikos čempionato, kuris lapkritį vyko Dubajuje. Iš jo Lietuvos sportininkai grįžo ir be medalių, ir be kelialapių į žaidynes. Kas sutrukdė pasirodyti geriau?

– Jeigu taip paprastai žiūrint, galima sakyti, juk tai sportas. Kyla tiek sveikųjų, tiek neįgaliųjų sporto lygis. Kitas dalykas, kad jaučiamos šalyje įvykusios sporto reformos pasekmės. Mes gana stipriai susiję su sveikųjų sportu, sportininkai tarpusavyje šneka, bendrauja, matome, kad padėtis ir olimpinėje rinktinėje nėra tokia gera, kokia buvo prieš 2016-uosius – Rio žaidynes. Reforma lygiai taip pat atsiliepia ir mums. Pavyzdžiui, kažkada buvo kalbėta, kad neįgalieji galės treniruotis ir gauti medicinines paslaugas Lietuvos olimpiniame sporto centre, patys medicininių paslaugų įsigyti mes nelabai galime, todėl sporto reformos įnešta suirutė palietė ir mus.

Ieškome ir jaunosios kartos. Dabar beveik visi, kurie dalyvauja atrankose, – senbuviai. Gal išskyrus 21-erių Egidijų Valčiuką, kuris pirmą kartą dalyvavo pasaulio lengvosios atletikos čempionate. Danas Sodaitis taip pat pirmą kartą rungtyniavo neįgaliųjų pasaulio pirmenybėse. Ieškome naujų talentų, bandome pritraukti naujų sportininkų, jų nėra tiek daug. Norėtųsi, kad būtų galimybė pasirinkti sportininkus iš didesnio būrio, nei mes dabar galime.

– Kelialapį į žaidynes jau iškovojo maratonininkė, teisės dalyvauti žaidynėse siekia šaulė Raimeda Bučinskytė, triatlonininkas Ernestas Česonis. Ar šie nauji žmonės reiškia, kad neįgalieji tampa aktyvesni ir patys įsitraukia į sportinį judėjimą, ar jų ieško neįgaliųjų sporto organizacijos? Kaip jie atsiranda?

– Galbūt šie žmonės atsirado, nes išgirdo perduodamą žinią iš lūpų į lūpas – ateik, prisijungsi. Kol kas šiandien treneriai, dirbantys su neįgaliaisiais, negali gauti atlyginimo, nes nėra mišrių grupių – sveikųjų ir neįgaliųjų. Judama to link, stengiamės, kad tai būtų pakeista. Bet kol kas treneris, kuris dirba su sveikųjų grupe, negali kartu priimti ir negalią turinčio žmogaus. Jis gali turėti arba neįgaliųjų grupę, arba sveikųjų – mišrių nėra. Bet tikimės, kad nuo sausio 1 d. bus rekomendacinio pobūdžio Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos raštas, kad galima treniruoti mišrias grupes. Galbūt savivaldybės į tai atsižvelgs ir sporto mokyklos tomis rekomendacijomis pasinaudos. Neįgaliųjų yra daugiau nei 250 tūkst., o specialistų, kurie su jais dirbtų, labai sunku rasti, nes žmonės dirbdami vis tiek nori užsidirbti duonai.

Paralimpiniam komitetui labai padeda ir LTOK, loterijos – nuo pavasario mes turėsime ir savo loteriją. Manau, padėtis po truputėlį keičiasi ir daroma, kas galbūt nebuvo padaryta per 26 metus. Bet nauja banga ateina. Labai jaučiame konkurencijos stoką, norėtume, kad sportininkai varžytųsi dėl patekimo į Lietuvos rinktinę. Tokia susidariusi situacija labai bloga. Bet aš tikiuosi, kad per ateinančius kokius šešerius metus pritrauksime naujų talentų ir naujų žmonių į neįgaliųjų sportą.

– Grįžkime prie lengvosios atletikos. Kokių šansų turi Lietuvos lengvaatlečiai patekti į Tokijo paralimpines žaidynes? Ir kiek jų realiai gali vykti Japoniją?

– Lengvosios atletikos varžybose valstybei visada duodamos dvi vietos. Mes turime apie 13 žmonių, kurie vykdo normatyvus, tad iš jų atsirinksime du geriausius pagal rezultatą, pagal reitingą. Bet galbūt gausime dar ir trečią vietą, gal netyčia – ir ketvirtą. Taigi du mūsų lengvaatlečiai važiuos tikrai, trečias – su klaustuku. Čia kalbu apie vyrus. Moterims tikrai bus viena vieta, bet tikriausiai ji viena ir bus. Taigi šimtu procentų galime sakyti, kad važiuos du vyrai ir viena moteris, o kas tokie – dar sunku pasakyti. Galėsime galvoti iki birželio 30-osios. Birželio viduryje dar vyks Europos čempionatas, tad po jo ir atrinksime sportininkus į paralimpines žaidynes.

Kalbant apie kitų sporto šakų atstovus, galimybių turi imtynininkas Osvaldas Bareikis, irkluotojas Augustas Navickas, šaulė Raimeda Bučinskytė. Alytiškiui šauliui iš lanko Rolandui Baranauskui trūko dviejų taškų iki normatyvo, gal kitais metais juos „sušaudys“. Sunkiaatletė Karolina Linkytė, kuri gyvena JAV, taip pat turi galimybių. Jų turi ir triatlonininkas E.Česonis. Tikrai gali patekti bent vienas plaukikas, pavyzdžiui, Edgaras Matakas, kuris dalyvavo Rio žaidynėse. Bet galimybės priklauso nuo to, kaip sportininkai pasiruoš, kaip jiems seksis.

Kaip paralimpinio komiteto vadovas, būčiau patenkintas, jeigu į Tokiją išvyktų labai panaši komanda kaip į Rio žaidynes. Būtų labai smagu. Manau, apie 13 paralimpiečių ir bus. Tai šiandien būtų idealu. Bet viskas, ką darome – mišrios grupės, trenerių atlyginimai, bandymas pritraukti lėšų, yra tam, kad jų būtų daugiau. Matau vienintelę ateities viziją – jaunimą. Iki Paryžiaus – ketveri metai, ir reikės tuo klausimu dirbti.

– Sportininkų skaičius panašus, bet sporto šakų įvairovė nusimato didesnė jau Tokijuje?

– Taip. Jeigu išsipildytų ši svajonė, būtų labai gerai. Rio turėjome penkių sporto šakų atstovus – plaukimo, dziudo, irklavimo, lengvosios atletikos ir golbolo. Šįkart įmanoma turėti septynių. Tai ir buvo vienas iš mano tikslų, kai išrinko prezidentu – turėti daugiau sporto šakų, kurios atstovautų Lietuvai paralimpinėse žaidynėse.

– Golbolo rinktinę po Rio de Žaneiro paralimpinių žaidynių paliko treneris Karolis Levickis. Kaip kilo mintis į komandą pakviesti žinomą krepšinio specialistą Valdą Gecevičių?

– Labai paprastai. Tai žmogus, kuris dirba su komanda. Golbolas yra komanda. Mūsų komandai reikėjo trenerio, kuris sustyguotų visas stygas, kad jos skambėtų kaip viena. Tą treneris ir padarė. Manau, kartais ne tiek fizinis pasirengimas, vienokie ar kitokie gebėjimai lemia rezultatą – labai daug priklauso ir nuo psichologinio pasiruošimo, atmosferos komandoje. Manau, tai ir įvyko – komanda kaip vienas kumštis, ji pateko į paralimpines žaidynes. Tikiu, kad ir toliau ji taip vieningai laikysis. Neabejoju, kad apie juos galime galvoti kaip apie realius kandidatus į medalius.

– Šį pasirengimo ciklą buvo ir džiugių dalykų. Džiaugėtės, kad pirmąkart sportininkai turėjo galimybę stovyklauti toje šalyje, kurioje vyks žaidynės. Kiek tokios stovyklos turi įtakos žaidynių rezultatams?

– Tie sportininkai, kuri vyks į žaidynes, jau bus lankęsi Tokijuje. O ta įtaka gal labiau psichologinė. Kai atvažiuoji į šalį, kurioje jau esi buvęs, tu žinai, kas ten vyksta, koks maistas, kokie žmonės, koks klimatas. Tada daug lengviau.

Aš pats tą esu patyręs. Mes su treneriu Rimantu Plunge lygiai tą patį darėme prieš Rio. Gegužės mėnesį pirmą kartą vykome į Rio, apsidairėme, apsižvalgėme. O kai nuvažiuoji antrą sykį į varžybas, psichologinis pasiruošimas, žinojimas neatima iš tavęs energijos, ta papildoma įtampa, kurią jauti kažkur vykdamas pirmąkart, atkrinta. Taigi visi mūsų sportininkai, kurie turi galimybių patekti į Tokiją, jau yra buvę Japonijoje. Manau, jiems bus lengviau nuvažiavus į tą šalį dar kartą – lankėmės pačiame Tokijuje, buvome ten, kur olimpiniai stadionai. Gali būti, kad tai prisidės ir prie rezultato

– Prieš ketverius metus pats treniruotėse liejote prakaitą, o dabar vilkite kostiumą, tik jau ne sportinį. Ar nejaučiate nostalgijos ir noro apginti čempiono vardą?

– Aišku, kad jaučiu ir noriu sugrįžti, ypač kai visi tavo draugai išvykę į Dubajų, o tu stebi jų rezultatus. Ne dėl to stebi, kad esi paralimpinio judėjimo vadovas, bet pirmiausia todėl, kad įdomu, nes ten visi tavo draugai, buvę kolegos sportininkai. Visada norėjau apginti čempiono titulą. Bet mane labai pakeitė vienas šių metų įvykis – gimė vaikas. Pirmas mano vaikas. Aš supratau, kad esmė – ne apginti čempiono titulą, ne nuvažiuoti į varžybas, o užauginti žmogų, kuris pats galės keisti pasaulį. Taigi mano tikslas – užauginti šį žmogutį.

Gyvenimas eina į priekį. Neseniai buvau Kaune, nuėjau į Ąžuolyną, metimų sektoriuje pamėčiau diską ir nusviedžiau 51 m. Šių metų pasaulio reitinge tai būtų buvęs pirmas rezultatas. Pagalvojau, būtų smagu, bet tada prisiminiau, kad reikia lėkti į Vilnių. Vaikas – tai stebuklas, tai didžiausias mano laimėjimas. Sūnaus gimimas nuginė beatsirandančią nostalgiją į šalį.