Mindaugas Bilius: „Turime didelių ambicijų ir puikią komandą“

Mindaugas Bilius: „Turime didelių ambicijų ir puikią komandą“

Prieš ketverius metus Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentu išrinktas Mindaugas Bilius sieks antrosios kadencijos. Tai 2016 m. Rio de Žaneiro paralimpinis čempionas atskleidė paralimpinio judėjimo žurnalui #ĮVEIKSAVE, kuriame apžvelgė svarbiausius pirmos kadencijos pasiekimus, įvykdytus ir vykdomus projektus bei tikslus, kuriuos formuluoja sau ir savo komandai artimiausiems ketveriems metams iki 2024 m. Paryžiaus vasaros paralimpinių žaidynių. 

– Lietuvos paraatletai po metų grįžo į tarptautines varžybas. Kaip juos paveikė pertrauka?

– Kaip sakoma, yra dvi medalio pusės. Iš vienos pusės, varžybinės praktikos trūkumas nėra teigiamas dalykas, ypač tai atsiliepia psichologiškai. Kita vertus, ilgesnė pertrauka – galimybė išsilaižyti žaizdas, išsigydyti traumas, pakeisti kažką treniruotėse, kas anksčiau nepasiteisino.

Pirmieji lengvaatlečių ir plaukikų startai šiais metais labiau nudžiugino. Lengvosios atletikos „Grand Prix“ etape Dubajuje iškovoti šeši medaliai, pasiekti keli asmeniniai rekordai, jaunimas klasifikavosi ir ne tik gavo teisę startuoti, bet ir vykdė Europos čempionato normatyvus. O Donatas Dundzys sumušė asmeninį rekordą rutulio stūmime ir pateikė labai rimtą paraišką į Tokijo paralimpines žaidynes.

Lietuvos plaukimo žiemos pirmenybėse startavo keturi sportininkai su negalia, lyderiai Edgaras Matakas ir Mindaugas Dvylaitis gerino asmeninius rekordus.

Lengvaatlečiai ir plaukikai praėjusiais metais varžybų badą bent iš dalies kompensavo dalyvaudami mūsų šalies sveikųjų čempionatuose. Labai džiaugiuosi, kad mums pavyko susitarti su lengvosios atletikos ir plaukimo federacijomis. Be to, pasiekėme, kad Tarptautinis paralimpinis komitetas pripažintų varžybas ir įtraukų mūsų paraatletų rezultatus į pasaulio reitingus. Tai reiškia, jog Europos, pasaulio ir paralimpinių žaidynių normatyvus pirmą kartą istorijoje galime vykdyti namie, o tai sportininkams reiškia labai daug.

Integruotame Lietuvos čempionate pernai startavo ir dviratininkai su negalia. Ši sporto šaka tarp negalią turinčių žmonių populiarėja. Tikiuosi, ateityje turėsime savo atstovų ir paralimpinėse žaidynėse.

Sportas grįžta į pasaulio arenas, atletai daro viską, kad tinkamai pasirengtų Tokijo žaidynėms. Mes savo ruožtu stengiamės, kad sportininkai turėtų maksimaliai geras sąlygas. Tarkime, lengvaatlečiai Dubajaus „Grand Prix“ etapo išvakarėse stovyklavo elitiniame sporto komplekse „Gloria Sports Arena“ Turkijoje. Maratonininkė Aušra Garunkšnytė su treneriu Linu Balsiu sezonui ruošėsi Portugalijoje.

Visiems paralimpinės rinktinės sportininkams numatytos stovyklos, sportininkai su savo treneriais jas planuoja pagal savo varžybų grafikus. Tokių sąlygų paraatletai dar neturėjo niekada. Galiu drąsiai tai pasakyti, nes pats tik prieš kelerius metus baigiau sportininko karjerą. Už visa tai esame dėkingi pagrindiniams mūsų partneriams ir rėmėjams. Valstybės asignavimai svarbūs ir reikšmingi, tačiau jie, tradiciškai, mus pasiekia tik įsibėgėjus pavasariui. Bet ruoštis startams reikia gerokai anksčiau, nes Tokijo traukinys nelauks. Čia mums pagalbą ištiesia mūsų draugai.

Labai džiaugiuosi, kad Lietuvos paralimpinio komiteto partnerių ir rėmėjų ratas auga, o šios partnerystės tvarios ir ilgalaikės. Pavyzdžiui, pagrindiniai mūsų partneriai – loterijas organizuojanti bendrovė „Euloto“ – kartu jau nuo 2017 m., o skiriama parama ir dėmesys kasmet auga.

– Kiek sportininkų atstovaus Lietuvai Tokijo vasaros paralimpinėse žaidynėse?

– Šiandien kelialapius turi septyni sportininkai. Tai – Lietuvos golbolo rinktinė, kurią sudaro šeši žaidėjai. Taip pat Aušra Garunkšnytė, ji taps pirmąja Lietuvos moterimi maratonininke paralimpinėse žaidynėse. Džiaugiuosi dėl visų sportininkų, bet neslėpsiu, jog dėl Aušros man ypatingai džiugu. Ji kartu su treneriu Linu Balsiu atėjo į paralimpinį komitetą dar 2017 m. ir pasakė, kad nori bėgti maratoną ir patekti į Tokiją. Visokeriopai rėmėme Aušrą bei Liną. Šiandien galime drąsiai pasakyti, jog mūsų tikėjimas atsipirko su kaupu.

Prieš ketverius metus, pradėjęs vadovauti komitetui, sakiau, kad noriu, jog Lietuvai atstovautų atletai iš kuo daugiau sporto šakų ir rungčių. Maratonininkės moters Lietuva žaidynėse dar niekada neturėjo, ja taps Aušra. Niekada žaidynėse neturėjome triatlonininko, juo pretenduoja tapti Ernestas Česonis. Taip pat dėl teisės debiutuoti Tokijuje kovoja lankininkas Rolandas Baranauskas.

Galbūt ne Tokijuje, bet galimai Paryžiuje Lietuva turės pirmą savo žirginio sporto atstovę. Ja pretenduoja tapti jauna ir charizmatiška Roberta Orlauskaitė. Fechtavimu vežimėliuose užsiimantis Tomas Šiliauskas jau paragavo tarptautinių varžybų skonio. Kas žino, galbūt Paryžiuje pamatysime ir jį.

Grįžtant prie Lietuvos sportininkų skaičiaus Tokijuje, norėčiau, kad jis nebūtų mažesnis nei 2016 m. Rio de Žaneire, kur mūsų šaliai atstovavo 13 paralimpiečių. Be abejo, siekiamybė yra didesnis skaičius, bet turime suprasti, jog pandemija irgi gali turėti savo padarinių. Nemažai varžybų atšaukta, keitėsi atrankos kriterijai, priverstinė metų pauzė irgi ne visiems gali būti naudinga.

Mūsų, Lietuvos paralimpinio komiteto, darbas yra užtikrinti rinktinės nariams ir kandidatams maksimaliai geras sąlygas, o kaip bus, pamatysime jau rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo pradžioje Tokijuje.

Didelis pliusas yra tai, kad Japonijoje mūsų sportininkai stovyklavo jau tris kartus ir yra susipažinę su šios šalies kultūra, žmonių mentalitetu, klimatu, maistu. Šias galimybes mums suteikė Lietuvos paralimpinio komiteto partneriai – Japonijos miestai Hiracuka ir Tojohašis.

– Vos metai lieka ir iki Pekino žiemos paralimpinių žaidynių. Ar suplevėsuos Trispalvė?

– Tai yra viena svajonių, ir ji nėra nereali. Galimybes pakovoti dėl kelialapių į Pekino žaidynes turi mūsų vežimėlių akmenslydžio rinktinė ir kalnų slidinėjimo duetas: slidininka Karolis Verbliugevičius ir jo gidas bei treneris Vytenis Makauskas. Ir sportininkams, ir visai Lietuvai tai būtų didelė šventė, nes mūsų šalis žiemos paralimpinėse žaidynėse kol kas dalyvavo tik kartą, 1994 m. Lilehameryje.

Žiemos sportui Lietuvoje nelengva. Kaip žinia, šiuo atžvilgiu mūsų nelepina nei geografinė padėtis, nei klimatinės sąlygos. Žiemos sporto infrastruktūra savo šalye bent jau kol kas labai girtis ir neturime pagrindo. Visos šios aplinkybės. natūraliai daro šį sportą brangų ir sunkiau prieinamą. Su tuo susiduriame ne tik mes, bet ir sveikieji sportininkai. Vis tik visi kovojame dėl svajonių ir tikrai neketiname pasiduoti.

– Kur kovoti dėl svajonių sunkiau – stadione ar valdžios institucijų kabinetuose?

– Malonu atsiminti sportinės karjeros dienas ir ypač pergalių akimirkas. Tačiau tos pergalės, kurias mes dabar pasiekiame dirbdami ministerijose, Seime ar Vyriausybėje – ne mažiau svarbios. Nes jos liečia ne tik tave, o visą mūsų bendruomenę, kuri suteikė mandatą veikti jos vardu. Tai didelė atsakomybė.

Iš to, ką pavyko pasiekti gerinant teisinę paralimpinio sporto aplinką, išskirčiau kelis dalykus. Pirmiausiai tai 2018 m. Kūno kultūros ir sporto įstatyme įtvirtintos nuostatos, pagal kurias teisę į valstybines rentas įgijo ne tik paralimpiniai čempionai, bet ir vicečempionai. Taip pat 10 procentų Sporto fondo lėšų, kurios atitenka žmonių su negalia fizinio aktyvumo projektams. Tai davė tikrai nemažą impulsą.

Tais pačiais 2018 m. naujos redakcijos įstatyme įtvirtintos didesnės valstybės stipendijos paralimpinio sporto atletams. Beje, siekiame, kad dabar rengiamoje naujoje įstatymo redakcijoje stipendijos didėtų dar, o už kai kuriuos pasiekimus, pavyzdžiui, olimpinėse ir paralimpinėse žaidynėse, būtų vienodos.

Su generaliniu sekretoriumi Pauliumi Kalveliu ir kolegomis esame puiki komanda. Mums pavyko pasiekti, kad Lietuvos paralimpinės bendruomenės balsas būtų girdimas valdžios sluoksniuose. Džiaugiamės, kad sulaukiame palaikymo. Reiškia, reikia eiti, belstis, ir tau bus atidaryta.

– Vis tik besibeldžiančių labai daug, o valstybės biudžetas – ne guminis.

– Manau, kad mums padeda tai, jog nesame ta organizacija, kuri vien tik prašo. Kaip jau sakiau, patys turime būrį partnerių ir rėmėjų, kurie padeda nuveikti daug daugiau nei vien tik sėdint ir laukiant, ką gi mums duos valstybė. O jeigu neduos tai sėdėsime ir verksime, kad nedavė? Ne, tai ne mūsų kelias.

Kalbu ne vien tik apie mūsų organizacijos biudžeto finansuojamas sporto stovyklas, papildomas tarptautines varžybas, medicininį palaikymą, dešimtis paralimpinių stipendijų atletams ir treneriams.

Taip, sportininkas yra svarbiausias, tačiau paralimpinio komiteto komanda plačiau mato organizacijos misiją, kurioje svarbūs ir švietėjiški, ir socialiniai aspektai.

Dėl to stengiamės kuo labiau populiarinti paralimpinį sportą, daug pasakojame apie tai žiniasklaidoje, mokyklose. Vykdome kitus socialinės įtraukties projektus. Pavyzdžiui, pernai startavęs projektas „Mes draugiški negaliai“ žymi žmonėms su negalia pritaikytus sporto objektus, o šio projekto tikslas – pritraukti kuo daugiau žmonių su negalia į sportą, nes jis keičia gyvenimus, atidaro daug durų.

Per pandemiją stengiamės padėti visai žmonių su negalia bendruomenei. Sunkiausiu metu organizavome labdaros akciją, kurios metu surinktomis lėšomis apmokėjome būtiniausias apsaugos priemones tiems žmonėms Lietuvos neįgaliųjų draugijos, kurie kiekvieną dieną lankosi ir rūpinasi silpniausiais.

Šį rudenį per šimtą pradinukų, turinčių negalią, į mokyklą išėjo visiškai aprūpinti mokymosi priemonėmis. Džiaugiamės, kad galėjome tuo pasirūpinti kartu su mūsų partneriais „Euloto“.

Mūsų sportininkai per ketverius metus aplankė netoli šimto mokyklų, pats asmeniškai vaikams pasakoju apie save, paralimpinį sportą, išskirtines paralimpinio judėjimo asmenybes. Aš matau kaip dega tų vaikų akys, kaip jiems viskas įdomu. O svarbiausia, kad šie vaikai nesukaustyti stereotipų, jie atviri kiekvienam – ir nematančiam, ir neturinčiam rankos, kojos. Manau, kad labai svarbu nuo mažens aiškinti, jos mūsų pasaulis yra labai įvairus, o žmonių yra labai skirtingų, bet kartu visi šie žmonės yra lygūs.

Žinau atvejų, kai vaikai su negalia nenoriai priimami į bendrojo lavinimo mokyklas dėl sveikų vaikų tėvų pasipriešinimo. Turime neleisti, kad negalia nustumtų vaiką ar suaugusį žmogų į socialinį užribį. Tik šviesdami visuomenę, rodydami gerus pavyzdžius mes visi kartu sukursime dar geresnę Lietuvą.

Tikiu, kad prie to prisidės ir netrukus Vilniuje, šalia Neries kuriama Paralimpiečių krantinė. Čia bus įamžintos svarbiausios paralimpiečių pergalės.

– Kalbate apie visai kitokį žmogaus su negalia įvaizdį nei esame įpratę per daug metų.  

– Būtent. Sovietų sąjunga žlugo prieš tris dešimtmečius, bet yra dar nemažai stereotipinio mąstymo, kad negalią turintis žmogus gali laiką leisti tik namie prie televizoriaus. Negalia nieko nepasako apie mus, nes apie mus kalba tik mūsų veikla, darbai. Pažįstu ne vieną dešimtį žmonių su negalia. Vieni jų nemato, kiti juda vežimėliais, bet aktyviai gyvena ir siekia tikslų. Ir visi jie šimtus kartų stipresni dvasia už daugumą vadinamų sveikų žmonių. Labai noriu, kad šie žmonės būtų kuo labiau matomi ir įkvėptų aplinkinius.

To siekiame su paralimpinio judėjimo „Parateam Lietuva“ vėliava, buriančia stipriausius mūsų paratletus. Nė kiek neperlenksiu sakydamas, kad tai yra žmonės, perėję ugnį ir vandenį. Kas, jeigu ne jie gali įkvėpti atsispirti ir judėti pirmyn? Nes jie buvo ten, kur šiandien yra nemažai žmonių su negalia, kuriems sunku ir nedrąsu pradėti keisti savo gyvenimus. Paraatletai tai daro savo pergalėmis sporto arenose, dalyvaudami šviečiamuosiuose ir socialiniuose projektuose.

– Ar sieksite antros kadencijos artėjančiuose Lietuvos paralimpinio komiteto prezidento rinkimuose?

– Taip. Žinau, ką reikia nuveikti ir kaip tai padaryti. Turime puikią komandą ir didelių ambicijų.

– Kokie pagrindiniai tikslai?

– Tikslų ir darbų daug, siekiant pergalingos Lietuvos paralimpinio sporto ateities.

Pirmiausiai, turime užtikrinti paralimpinio sporto rėmimo tęstinumą su esamais partneriais, užsiimti rėmėjų rato plėtra. Tikrai ne mažiau svarbus žmonių su negalia sporto interesų atstovavimas valdžios institucijose, nes įstatyminė bazė nuolat keičiasi, čia darbas niekada nenutrūksta. Pavyzdys – tos pačios mano jau minėtos valstybės stipendijos, kurių suvienodinimo siekiame sporto įstatymo projekte.

Valstybės sporto sistema labiau rūpinasi aukšto meistriškumo sportininkais, bet mes turime nepamiršti jaunimo, pritraukti naujų veidų į mūsų judėjimą. Ne veltui Lietuvos paralimpinio komiteto narių gretas papildė Lietuvos savivaldybių sporto skyrių vedėjų asociacija. Su naujų mūsų narių pagalba siekiame, kad treneriai visoje Lietuvoje į savo sporto grupes įtrauktų kuo daugiau vaikų su negalia.

Labai gerai, kad dabar galiojantys įstatymai numato tris, o ne dvi kūno kultūros pamokas per savaitę. Tik klausimas, kiek vaikų su negalia sudarytos galimybės lankyti tas pamokas? Čia problema.

Integracinė kryptis yra ta, kuria turime eiti. Labai pasiteisino pernai vykę integruoti Lietuvos lengvosios atletikos, dviračių plento, plaukimo čempionatai, kuriuose kartu varžėsi sveikir turintys negalią atletai. Matau iš to labai daug abipusių naudų, pradedant sportinėmis ir baigiant socialinėmis.

Nėra sveikųjų sporto ir neįgaliųjų sporto. Yra vienas sportas, link kurio idėjos įgyvendinimo nuosekliai keliauja Tarptautinis olimpinis komitetas ir Tarptautinis paralimpinis komitetas. Vieną dieną turėsime ne dvejas atskiras žaidynes, o vieną didelę visos žmonijos sporto šventę.