Paraatletai atveria stadionų vartus ir maniežų duris

Paraatletai atveria stadionų vartus ir maniežų duris

Lietuvoje švelnėjant karantino sąlygoms, paralimpiečiai po truputį sugrįžta į įprastą gyvenimo ritmą. Nuo pirmadienio lengvaatlečiai atveria stadionų vartus ir maniežų duris, sugrįžimui į salę ilgos pertraukos rengiasi nacionalinė golbolo rinktinės žaidėjai. Tiesa, nedidelėmis grupelėmis ir laikantis visų apsaugos nuo viruso COVID-19 reikalavimų. Vis tik kai kurie aukšto meistriškumo atletai pavyzdžiui, paralimpiniai plaukikai kol kas lieka be savo bazių.

Lengvaatlečiai grįžta į stadionus ir maniežus

„Yra tų reikalavimų dėl apsaugos priemonių, dezinfekcijos. Bet mūsų sporto mokykla yra pasiruošusi: turime termometrų, dezinfekcinio skysčio, visų reikalingų priemonių. Reikalų daugiau, bet įprasime. Svarbiausia, kad galime žmoniškai judėti“, – sako lengvosios atletikos treneris Deimantas Jusys.

Tarp gausybės šiauliečio D. Jusio auklėtinių – penki aukšto meistriškumo atletai, kurie nuo pirmadienio jau gali naudotis Šiaulių miesto sporto infrastruktūra ir rengti visavertes treniruotes.

Europos neįgaliųjų čempionato prizininkai Andrius Skuja, Egidijus Valčiukas, Jonas Spudis, o taip pat Augustas Vaitaitis ir Eugenijus Vaičaitis jau juda stadione. Netrukus grįš ir į sporto salę manieže.

Deimantas Jusys

„Manieže laukia štanginė, barjerai. Aišku, ten irggi yra ribojimai dėl žmonių kiekio. Šiandien sudarėme tvarkaraštį, pasitvirtinome ir jau pradėsime eiti. Reikia, kad būtų kuo mažiau susibūrimų, tai derinome tuos laikus, kas ir kada ateina sportuoti“, – pasakoja D. Jusys.

Europos neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionatas buvo suplanuotas birželio 2-7 d. Bydgoščiuje, Lenkijoje, tačiau buvo nukeltas, o naujų datų organizatoriai kol kas nepaskelbė.

„Nežinome, kam ruoštis. Ar čia ruoštis Europos čempionatui? Ar kitiems metams tik ruoštis? Kol kas situacija šioje vietoje neaiški. Bet sportuojame toliau.

Įeiname į vėžes. Karantinas, gal kažkiek net į naudą išėjo. Šiek tiek kiti pratimai individualūs buvo, kiti raumenukai padirbėjo, tos monotonijos nebuvo tiek. Kam kas skaudėjo, tai visi išsigydė. Dabar darome formos palaikymą, techniką kažkiek pašlifuojame. Orai dabar geri, leidžia daugiau. Mums svarbu kuo daugiau ietį mėtyti, tai tuo ir naudojamės. “, – sako D. Jusys.

Rio de Žaneiro paralimpiniai čempionai rengiasi sugrįžimui grupelėmis

„Tikiuosi, kad jau šią savaitę jau galėsiu nueiti į salę, tai viskas eis tik geryn“, – viliasi Marius Zibolis.

Lietuvos golbolo rinktinės kapitonas, kaip ir kiti mūsų nacionalinės komandos nariai, pusantro mėnesio nebuvo Vilniaus „Šaltinio“ klubo salėje ir su nekantrumu laukia prisilietimo prie golbolo kamuolio.

„Pirmos karantino savaitės buvo labai sunkios, nes buvau įpratęs kažką veikti nuo ryto iki vakaro. To laisvo laiko atsirado tiek daug, kad buvo neaišku, ką veikti. Fizinio rengimo treneris Ugnius Savickas visiems atsiuntė individualius treniruočių planus, tai tam kasdien skirdavau valandą.

Sunkiausia, kai tu negali išeiti, susitikti su draugais. Viskas persikėlė į telefoną, kad baterija net dienos neatlaiko. Tiesa, knygų per pusantro mėnesio perskaičiau tiek, kiek anksčiau per metus. Dar atradau senas istorines krepšinio, futbolo rungtynes. Esu didelis „Chicago Bull“ gerbėjas, tai vakar stebėjau senas rungtynes kaip Michaelas Jordanas lošė prieš „Utah Jazz“, – šypsosi M. Zibolis.

Marius Zibolis

Visa komanda susirinkti kol kas dar negalės, bet norėtų sportuoti po vieną arba mažomis grupelėmis.

„Kol kas galutinio atsakymo dar laukiame. Bet manau, kad dėl salės viskas bus gerai. Kontaktuojame su federacija dėl apsaugos priemonių. Komanda nori judėti. Tai gal po du ar po tris netrukus pradėsime sportuoti. Planuojame, laukiame“, – pasakoja rinktinės treneris Valdas Gecevičius.

Lietuvos golbolo rinktinės strategas džiaugiasi, kad jo gyvenimo karantinas pernelyg nesujaukė:

„Esu namų žmogus. Yra namas, yra kiemas, yra hobis (sportinės atributikos kolekcionavimas – red.), tai jau iš pradžių sakiau, kad man net neužteks laiko viską sutvarkyti. Aišku, aš nedirbu po 10 – 12 valandų, bet name yra ką paremontuoti, susitvarkyti. Anksčiau rankos iki to neprieidavo.

Susitvarkiau daugmaž kolekciją, kai ką kieme, kam trūkdavo laiko. Tai viskas gerai. Bet tu negali būti vien namie, veikti kažką tik savo malonumui. Jau norisi judėti, sportuoti, eiti į priekį“.

Koronaviruso pandemija stipriai sujaukė ir golbolo tvarkaraštį, bet V. Gecevičius viliasi, kad su laiku atsiras daugiau aiškumo ir komanda galės susidėlioti tarpinius tikslus iki Tokijo paralimpiados.

„Nemanau, kad reikės papildomos motyvacijos. Sportininkai jau yra pasiilgę žaidimo, paprastų turnyrų. Jeigu viskas eis geryn, tai gal mums pavyks baigti Lietuvos čempionatą, Europos golbolo Superlygą. Tai yra motyvacija. Svarbiausia, kad vėl nebūtų su virusu susijusių bangavimų“, – sako V. Gecevičius.

Pasaulio plaukimo čempionato prizininkas – vis dar be vandens

„Be karantino pabaigos vandens galime nesitikėti“, – sako plaukikas Mindaugas Dvylaitis, kuris 2017 m. pasaulio neįgaliųjų plaukimo čempionate Meksikoje Lietuvai iškovojo bronzos medalį.

M. Dvylaitis – vienas iš Lietuvos neįgaliųjų plaukimo lyderių, kurie jau pusantro mėnesio neplaukia.

Gerų naujienų šio sporto atstovams neatnešė ir balandžio 27 d. įsigalioję karantino sąlygų sušvelninimai. Kauno ir visos Lietuvos baseinai vis dar uždaryti, o kada atvers duris – visiškai neaišku.

Mindaugas Dvylaitis

Europos neįgaliųjų plaukimo čempionatas turėjo įvykti gegužę Portugalijoje. Vėliau pirmenybės buvo nukeltos į liepą, o po to paskelbta, kad čempionatas įvyks ne anksčiau kaip rugsėjo mėnesį.

„Emocijos dviprasmiškos. Europos čempionatas buvo šansas patekti į Tokijo paralimpines žaidynes. Tai psichologinis barjeras šiek tiek nusimetė, nes yra yra metai, galima dirbti toliau ir siekti tikslų.

Bet vėlgi neaišku – bus vanduo ar nebus. Aš nelabai tikiu, kad Europos čempionatas šiemet įvyks. Tai lieka neaišku, ar čia draskytis, kovoti ir plėšytis visą vasarą ir iki kitų metų vasaros, kai vyks žaidynės. Tai būtų nelogiška, nes sezonas trunka apie dešimt mėnesių“, – svarsto M. Dvylaitis.

Vis tik plaukikas sako, kad net tokiomis sąlygomis sportas nesustos, nes formą palaikyti būtina:

„Kaip bebūtų, pusantro mėnesio nepraėjo veltui. Mano medžiagų apykaita yra labai greita, man trūksta raumenų masės. Priaugti kilogramą ar du per mėnesį reikėdavo nežmoniškų valios pastangų. Karantino metu vien „krovėme bazę“, auginome jėgą, tai per mėnesį pavyko priaugti virš trijų kilogramų.

Man tai įspūdingi skaičiai. Jau ir į kelnes nelabai telpu (juokiasi – red.). Dabar labai įdomu man būtų įšokti į vandenį. Aišku, technika „iškritusi“. Bet manau, kad turėsiu ne tik minusų, bet ir pliusų“.

M. Dvylaitis neatmeta, kad atšilus orams, gali tekti treniruotis ir atvirame vandenyje:

„Yra ežeras, yra gumos. Manau, pasiimsiu gumą, prisirišiu prie tilto ir plauksiu“, – šypsosi plaukikas.