Neįgaliųjų sportas vis ryškiau matomas tiek visame pasaulyje, tiek Lietuvoje. Žmonės, kurie pirmiausiai laimi prieš save, o vėliau ir prieš kitus, įkvepia ir sveikuosius. O tam, kad neįgalieji galėtų pasiekti vis aukštesnes viršūnes, reikalingi treneriai, kurie ne tik nukreipia juos tinkama linkme, bet ir padeda nepasiduoti.
Vilma Vaičiūnienė
Ne vieną kartą geriausiu Lietuvos neįgaliųjų treneriu išrinktas Deimantas Jusys savo darbu, idėjomis ir nuoširdumu praskaidrino gyvenimus dešimtims sportininkų.
Jo auklėtiniai skina apdovanojimus ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, o vis daugiau neįgaliųjų žmonių patys kreipiasi į jo vadovaujamą Šiaulių miesto neįgaliųjų sporto klubą „Šiaulietis“. Tiesa, pradžia, kaip ir kiekvienam treneriui, nebuvo lengva.
„Iš pradžių teko eiti per mokyklas, specialaus ugdymo centrus arba tiesiog gatvėje sutikdavau žmones ir kviesdavau juos sportuoti. Tų būdų pritraukti žmones yra įvairiausių, – sakė D. Jusys. – Vėliau atėjo momentas, kai tėveliai patys atvesdavo vaikus. Po truputį pradėjome augti su klubu.“
Svarbu mokėti sudominti
Tarp D. Jusio auklėtinių – paralimpinių žaidynių dalyviai Jonas Spudis, Andrius Skuja, taip pat kiti žinomi atletai – Egidijus Valčiukas, Mindaugas Bernotas, Simonas Kurutis. D. Jusys taip pat prisidėjo prie paralimpinio čempiono Mindaugo Biliaus atėjimą į neįgaliųjų sportą.
„Svarbiausia, kad pats žmogus turėtų norą. Kitas dalykas – žmogų reikia sudominti. Mes jau turime gerų pavyzdžių, nukeliavusių iki paralimpinės viršūnės. Trys klubo sportininkai jau yra dalyvavę paralimpinėse žaidynėse, todėl naujokai turi į ką lygiuotis ir ko siekti“, – kalbėjo D. Jusys.
Lietuvoje tokių mokslų, kurie būtų skirti neįgaliųjų sportininkų ugdymui, nėra. D. Jusys yra baigęs kūno kultūros ir sporto pedagogikos bakalauro bei magistro studijas ir gautas žinias stengiasi pritaikyti neįgaliesiems.
Specifika yra tame, kad žmonių neįgalumas yra skirtingas. Dėl to darbas su kiekvienu atletu yra savotiškas ir išskirtinis.
„Darbas tuo ir sudėtingas, kad kiekvienas neįgalusis yra skirtingas. Vienas turi problemų su ranka, kitas – su koja, dar kiti serga cerebriniu paralyžiumi arba sėdi vežimėlyje. Dėl to reikia mokėti pritaikyti turimas žinias ir jas tinkamai interpretuoti. Čia nėra taip, kaip su sveikaisiais, kai gali ateiti į grupę ir išbandyti kokią nors treniruotę. Su neįgaliaisiais taip nebus. Čia kiekvienam reikia skirtingų pratimų, nes jų fizinės galimybės nevienodos“, – aiškino treneris.
Suprantama, kad tokia treniravimo specifika vargina, tačiau vėliau viską atperka auklėtinių pasiekimai ir padėkos.
„Turime prie to prisitaikyti, bet mane būtent tai ir veda į priekį. O kai dar atsiranda pasiekimai, tai nepaprastai malonu žinoti, jog pavyko užauginti sportininkus, kurie garsiną šalį, miestą ir klubą“, – šypsojosi D. Jusys.
D. Jusys sutinka, kad sporte didelę dalį sėkmės lemia psichologija. Nuolat bendraudamas su auklėtiniais, jis gali juos pažinti ir iš vidaus. Treneris sako, kad dažniausiai motyvacijos pas neįgaliuosius daug ieškoti nereikia.
„Neįgalieji į sportą ateina daug labiau motyvuoti nei sveikieji. Jeigu jie ateina į treniruotes, tai vadinasi, kad jie jau turi tikslą ir norą sportuoti. Beveik nebūna tokių, kurie pasirodo ir po kelių dienų užtrenkia duris. Šioje vietoje su neįgaliaisiais dirbti yra lengviau. Jiems nereikia papildomos motyvacijos. Visur kitur viskas panašiai kaip ir su sveikaisiais. Patys rezultatai susideda iš daugybės dalykų – psichologijos, režimo, mitybos, disciplinos ir pan.“, – pasakojo treneris.
Ne visi bus čempionai, bet visi gali tapti geriausia savo versija
Neįgaliųjų sporte, lygiai taip pat kaip ir sveikųjų, pasiekti aukštumas nėra lengva. Ne kiekvienas gali patekti į paralimpines žaidynes, Europos ir pasaulio čempionatus. D. Jusys sako, kad svarbiausia yra žmonėms per sportą suteikti gyvenimo džiaugsmą.
„Ne visi gali tapti čempionais, bet kai kuriems smagu vien turėti progą sudalyvauti varžybose Lietuvoje. Žmonės suvokia savo galimybes, supranta savo rezultatus. Jie stengiasi pagerinti savo rezultatą sekunde ar centimetru. Vien tai yra nauda, nes jie stiprėja su kiekviena asmenine pergale“, – pabrėžė D. Jusys.
Treneris taip pat nori paneigti visuomenėje vis dar paplitusį mitą, kad neįgaliųjų sporte yra įdedama mažiau darbo, nes konkurencija yra mažesnė. Neįgaliųjų sportininkų valia, užsispyrimas, kovingumas gali tapti pavyzdžiu visiems – net ir sveikiesiems žmonėms.
„Neįgaliųjų sportininkų pavyzdžiai neabejotinai įkvepia ir sveikus žmones. Jie juk mato, kad neįgalieji turi daug mažiau galimybių tiek fiziškai, tiek psichologiškai, bet sugeba siekti tokių pačių tikslų bei pergalių“, – pridūrė D. Jusys.
Šis straipsnis yra straipsnių ciklo „Neįgaliųjų sportininkų valia, tikslo siekimas ir psichologinis tvirtumas – įkvėpimas mums visiems!“ dalis. Straipsnių ciklas bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
