Paralimpietis Andrius Skuja: jeigu sėdi namie ir nieko neveiki – išbandyk sportą!

Paralimpietis Andrius Skuja: jeigu sėdi namie ir nieko neveiki – išbandyk sportą!

Tokijo paralimpinėse žaidynėse rutulio stūmimo ir ieties metimo rungtyse Lietuvai atstovavęs šiaulietis Andrius Skuja (29) griauna mitus, esą paralimpinis sportas skirtas tik reabilitacijai. „Anksčau šis sportas gal buvo skirtas sužeistiems kariams prasilakstyti, o dabar jis profesionaliame lygyje – kaskart sportininkai atvažiuoja dideliais žingsniais pasistūmėję į priekį“, – sako A. Skuja. Jis dėkoja treneriui Deimantui Jusiui, kad šis kadaise išaiškino 2,03 metrų ūgio jaunuoliui, jog jis prasmingiau nugyvens gyvenimą sportuodamas, o ne sėdėdamas namie.

Vilma Venckutonytė

Andriau, baigei kūno kultūros ir sporto edukologijos magistrantūros studijas, rašei baigiamąjį darbą „Kokie veiksniai turi įtakos vaiko fiziniam aktyvumui“. Ar patinka pačiam treniruoti vaikus?

Treneris Deimantai Jusys klube „Šiaulietis“ yra surinkęs vaikų ir jaunimo su negalia grupę, kurioje aš dirbu su metikais. Dabar klube treniruojasi 17 vaikų ir jaunuolių – skirtingų pajėgumų, turinčių skirtingą negalią. Yra vaikų, kurie pradėję sportuoti nei atsispaudimo nepadarydavo, nei pabėgdavo, o dabar, palankę treniruotes 3-4 metus, ruošiasi pirmosioms varžyboms užsienyje.

Vaikai labai džiaugiasi pagerinę asmeninius rezultatus, aplankę užsienio šalių. O mano, kaip trenerio, darbas yra juos motyvuoti.

Būna jaunuolių, kurie ateina ir sako: „noriu į Europos čempionatą, lankysiu treniruotes kartą per savaitę“ – tai yra absurdas. Mažai kas galvoja, kiek daug darbo reikia įdėti!

Jaunimas dar ugdosi discipliną, kad treniruotė yra treniruotė. Būna pripratusių tik sėdėti ar gulėti – padaro pratimą, pūpt kaip maišas ir sėdi.

Kai pats pradėjau sportuoti, ėmiau pastebėti kitų sportuojančių klaidas ir užsikabinau, panorau ir pats tapti treneriu. Todėl dabar ir dirbu, ir pats treniruojuosi tame pačiame manieže.

Man darbo rutina yra šventė – kasdien atrandu vis kažką naujo, nuolat ieškau geriausių treniruočių metodų, patogesnių būdų, žmogaus talento – kurioje rungtyje vaikas galėtų atsiskleisti. Ieškau, kaip vaikui padėti persilaužti, kad netingėtų ir susimotyvuotų sportuoti. Stengiuosi įskiepyti vertybes. Yra disciplina, kurios turi laikytis, kitaip rezultatai nekils.  Taip kaip man treneris yra svarbus gyvenime, ir aš bandau tokį santykį sukurti su jaunimu.

Ar pats vaikystėje sportavai?

Kadangi gimiau nuo peties nevaldydamas dešinės rankos, o dar ir buvau šeimoje pagrandukas, tai tėvai manimi perdėtai rūpinosi „neik, nedaryk, nevažiuok“. Bijodavo gal, kad aš lėtesnis, kad mane kiti vaikai apstos ir  apgaus. O aš vis norėjau savo galva vadovautis ir įrodyti tėvams, kad nėra taip, kaip jie galvoja. Draugai lipdavo į medžius ir aš lipdavau – įrodyti, kad nesu už juos silpnesnis.

Nuo gimimo nesveika ranka netrukdė man ir nuo mažens žaidžiau krepšinį, futbolą, tinklinį. Ir draugai man neleisdavo užsisėdėti namuose, tempdavosi visur. Sportas, fizinis aktyvumas gerina savijautą, sveikatą – verta eiti nors pasivaikščioti. Sėdėjimas namie veda prie ligų. Moksliniai tyrimai rodo, kad visame pasaulyje dėl mažėjančio fizinio aktyvumo vis daugiau vaikų turi antsvorio, prisigaudo ligų.

Geriausias variantas, kai vaikas ateina pabandyti – ar regbio, ar krepšinio, ar futbolo. Kai pamato, kad jam neblogai sekasi, užsidega noras toliau treniruotis, tada važiuoja į varžybas – tarpmokyklines, rajonines. Svarbu, kad pralaimėjimai nenumuštų noro sportuoti.

Statistika rodo, kad tik apie 1 proc. žmonių, turinčių negalią, Lietuvoje sportuoja. Kaip galima juos labiau įtraukti?

Jeigu sėdi namuose ir nieko neveiki – išbandyk sportą! Man sportas daug ką gyvenime pakeitė: pamačiau pasaulį, pažinau naujas kultūras.

Iki sportavimo pradžios aš net nebuvau iš Lietuvos išvažiavęs! Iš pradžių man vien jau tai sukėlė motyvaciją, o paskui dar pamačiau, kad rezultatas kyla – pradėjo augti azartas varžybose vis geriau pasirodyti.

Iš pradžių progresas vyksta greitai, o paskui reikia vis daugiau darbo įdėti – kaip savyje sukelti tą sprogimą, kad didesniais žingsniais gerinčiau rezultatą.

Svarbu nebijoti: tu turi tokią negalią ir tai nereiškia, kad esi kažkuo blogesnis už kitus ar jie kažkuo viršesni už tave. Daug žmonių, turinčių negalią, labai užsisklendžia savyje, bijo su kitu žmogumi pasišnekėti. Tiesiog reikia nebijoti, užsiauginti storą odą. Vis tiek žinai, kad jeigu esi vežimėlyje ar be rankos, be kojos, ar mažiukas, tai sulauksi komentarų. Gali atgal pasakyti „kodėl tavo ausys atlėpusios?“.

Reikia tieisog priimti save tokį, koks esi. Drąsa ateina su laiku – su kuo daugiau žmonių susipažįsti, tuo lengviau prisitaikyti. Jeigu mokyklose kyla užgauliojimų – reikia praleisti pro ausis. Nori šnekėti – tegul šneka, reiškia – neturi apie ką šekėti, ar ilgai šnekės, ar neatsibos? Tai – praeinantis dalykas.

Kaip nemesti sporto tuo sunkiuoju laikotarpiu, kai norisi greito rezultato, o reikia tiesiog daug dirbti?

Kai pradėjau sportuoti, treniruodavausi 2 kartus per savaitę, paskui – 3 kartus, dabar jau mažiausiai 5 kartus. Būna, kad pavargstu ir nenoriu į treniruotę, ir patingėti norisi, namie pabūti, bet sportas man yra ir darbas, ir hobis, ir aistra. Žinau, kad laukia varžybos ir reikia joms pasiruošti. Ypač geras jausmas varžybose pasiekti asmeninį rekordą bei užsikabinti medalį. Nuolat atsiranda naujų stiprių varžovų, tad nėra kada sustoti.

Varžaisi F46 neįgalumo klasės varžybose – ką reiškia šis skaičius?

Mano varžybų grupėje yra amputantai ir sportininkai, kuriems kažkas negerai su ranka – nesvarbu, kaire ar dešine. Aš pats nepakeliu dešinės rankos ir neturiu joje jėgos. Kitas atletas gal yra be plaštakos, dar kitam augant ranka neišsivystė ir kt.

Be savo trenerio D. Jusio, iš ko tu dar mokaisi?

Žiūrėdamas sveikųjų aukščiausio lygio varžybas. Iš pradžių maniau, kad pažiūrėsiu ir galėsiu atkartoti, bet taip neveikia. Jie išstumia tokius atstumus, kad atrodo protu nesuvokiama, antžmogiškos jėgos! Aš esu didžiausias lenkų rutulio stūmiko Konrado Buchavetskio fanas.

Mano pagrindinė rungtis yra rutulio stūmimas. Kai pradėjau treniruotis 2015 metais, paralipinėse žaidynėse rutulio stūmimo dar nebuvo. Dabar Lietuvoje gera žinia: matome, kad daugėja jaunų sportininkų. Atsiranda ir nauja populiarėjanti neįgaliųjų sporto šaka – triračiai, kuriuos ne rankų, o kojų pagalba reikia išjudinti, labiausiai tinkami žmonėms su cerebriniu paralyžiumi. Jie jau bus įtraukti į Paryžiaus paralimpines žaidynes.

Visada seku Deimantinės lygos rutulio stūmimo varžybas. Žiūriu, kaip ietį metą dabar dominuojantys vokiečiai Roleris, Veteris ir Hofmanas. Lyderiais vadinu tuos, kurie pastoviai laikosi aukščiausiame lygyje, kiekvienose varžybose sugeba parodyti geriausią savo rezultatą. Savo interviu jie nuolat kartoja, kad svarbiausia yra susikoncentruoti, susikaupti.

Atrodo, kad mesdamas ietį ir stumdamas rutulį turi įeiti į dvi skirtingas kūno būsenas? Kas svarbiausia abiem atvejais?

Mesdamas ietį turiu būti kuo laisvesnis. Iš jėgos ieties nenumesi. Visa grandinė turi suveikti, kad ieties išmetimas būtų greitas ir lengvas: užsistatai koją, ją lenki, tada klubas, krūtinė ir tik paskui ranka eina. Lietuvoje nėra sąlygų visus metus treniruotis mesti ietį. Todėl treniruojamės darydami visokias imitacijas viduje: į tinklą mėtome 800, 600 ir 400 gramų kamuoliukus, gumines ietis, kryžminius metimus.

Pastaruoju metu ieties metime be galo stiprūs japonai, o pastaruosius 2-3 metus ieties metimo rungtį buvo užvaldę indai. Jie yra lengvi, greiti ir sugeba labiau sprogti. Gyvendami šiltame klimate jie gali pastoviai treniruotis.

Rutulio stūmimui reikia daugiau tonuso, kad rutulys iššautų. Rutulį stumti turi visu kūnu, kojos ir šonai turi sudirbti į vieną tašką, daugiausiai dirba kojos. Vien iš rankos rutulio nenustumsi, treniruočių pradžioje taip ne kartą užsilaužiau pirštus.

Kadangi aš dešinę ranką blogai valdau, mano ir visa dešinė pusė yra silpnesnė. Negaliu ištiesti rankos ir parodyti sau krypties, todėl bandau visokius alternatyvius variantus.

Aišku, metimo technika iš esmės nesiskiria nuo sveikųjų. Skiriasi pats darbas su sportininkais, turinčiais negalią: vienas neturi rankos, kitas sunkiai vaikšto, trečias negali ant pečių svarmenų laikyti. Todėl ieškome, kaip kompensuoti. Tokiame trenerio darbe – nemažai kūrybos.

Sakai įsitikinęs, kad neįgaliųjų sportas jau yra pakilęs į profesionalų lygį?

Taip. Yra ieties metikų, kurie turi kojos negalią – šlubuoja ar kelio nevaldo – ir meta ietį po 70 metrų. Kas būtų, jeigu jų visas kūnas būtų sveikas? Mano atveju, padaryta 70 centimetrų pažanga man leido tik išlaikyti tą pačią vietą Pasaulio čempionate per 2 metus.

Bėgikai, šuolininkai jau lyginami su sveikaisiais. Pavyzdžiui, vokietis, šokdamas su netikra koja, jau būtų laimėjęs 3 Olimpines žaidynes.

Niekas nebestovi vietoje. Jeigu treniruojiesi, vis tiek anksčiau ar vėliau tavo rezultatas gerėja. Yra Trinidado ir Tobago sportininkas, didelis ir sunkus, jo abi kojos nesveikos ir jis rutulį nustumia 19 metrų iš vietos.

Profesionalumą rodo ir tai, kaip šalys atvyksta pasiruošusios. Pavyzdžiui, paskutiniame pasaulio čempionate pamačiau, kad didesnės užsienio šalys atsiveža savo ledo vonias, pirtis, palapines, kuriose pasiruošęs laukia 10 žmonių aptarnaujantis personalas – gydytojai, masažuotojai, kineziterapeutai, psichologai ir kt.

Kaip tavo sportinė patirtis padeda tau kitose gyvenimo situacijose?

Sportinė disciplina labai praverčia gyvenime – viską daryti protingai, tvarkingai, suplanuotai, susitelkus. Sportas sustiprina pasitikėjimą savimi, atsparumą, atkaklumą, suteikia labai daug patirties ir tai grūdina, tampa lengviau priimti stresą, jaudulį. Išmokau ir save, ir kitus motyvuoti.

Šiaip gyvenime aš esu optimistas. Manau, kad žmonėse yra per daug negatyvo, pesimizmo ir savikritikos. Visus drąsinu – nors pabandyk sportuoti! Pamatysi: ir išeis, ir pasiseks, svarbu – daryti. Nepabandęs – gailėsiesi.

Pasitenkinimą duoda ne nustumti metrai, bet asmeninis augimas ir tobulėjimas.

Šis straipsnis yra straipsnių ciklo „Neįgaliųjų sportininkų valia, tikslo siekimas ir psichologinis tvirtumas – įkvėpimas mums visiems!“ dalis. Straipsnių ciklas bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.