Paralimpinę svajonę turinti Gabrielė Čepavičiūtė: „Kai labai nori, tai – įmanoma“

Paralimpinę svajonę turinti Gabrielė Čepavičiūtė: „Kai labai nori, tai – įmanoma“

Gabrielei Čepavičiūtei tik šešiolika, o jos būtinų perskaityti knygų sąraše – Fiodoro Dostojevskio „Broliai Karamazovai“. Kūrinys reikalauja dėmesio ir įveikiamas toli gražu ne kiekvienam, tačiau Gabrielė niekada neieškojo lengvų kelių. Ir baseine ji sunkiai dirba, kad pasiektų savo svajonių. Praėjusį sezoną 16-metė plaukikė stipriais grybšniais vandenyje įveikė per 1000 kilometrų – tiek, kiek įveikia ir elitiniai sportininkai: „Man patinka po treniruočių jaustis pavargusiai, nes žinau, kad tik sunkiai dirbdama pasieksiu savo tikslų. O pagrindinis mano tikslas – paralimpinės žaidynės.“

Gabrielė Čepavičiūtė (Dano Sodaičio/LPAK nuotr.)

Birutė Pakėnaitė

Kai prieš penkerius ar šešerius metus kukli, bet stiprios valios Gabrielė tapo trenerės Rasos Mažutaitienės auklėtine, mokytis teko abiem.

Kauno plaukimo mokyklos trenerė jau buvo parengusi ne vieną Lietuvos rekordininką, o baseine, neskaičiuodama darbo valandų, praleido kelis dešimtmečius. R. Mažutaitienė ne iš nuogirdų žinojo, kad rezultatų plaukime galima pasiekti tik ilgai ir sunkiai dirbant iki išsekimo, kai po treniruočių  norisi tik viena: pailsėti.

Gabrielė vandenyje jau turškėsi nuo kūdikystės, kai guvią, linksmą ir vietoje nestygstančią, bet įgimtą negalią turinčią dukterį Erika Čepavičienė nunešė į „varlinuką“. Paskui nuvedė ir į baseiną, o treneris Romualdas Bičkauskas, R. Mažutaitienės tėtis, išmokė Gabrielę plaukti techniškai.

Romualdas daug metų dirbo su turinčiaisiais negalią, tačiau G. Čepavičiūtė jam pasirodė išskirtinė: užsispyrusi ir labai darbšti. Tad tapti šios jaunos plaukikės trenere paprašė savo dukters.

R. Mažutaitienė nebuvo dirbusi su turinčiaisiais negalią. Gabrielė, pasiryžusi siekti rezultatų, net nenutuokė, kas jos laukia.

„Aš noriu plaukti ir varžytis“, – sakydavo Gabrielė. „Ar tikrai tau to reikia?“ – klausdavo trenerė, matydama, kaip jos auklėtinė net dūsta iš jaudulio, kai po starto signalo įšoka į vandenį.

Bet G. Čepavičiūtė išmoko susidoroti su jauduliu, o daug treniruodamasi tapo greitesnė. Praėjusį sezoną ji jau įvykdė paralimpinį normatyvą, bet į dėl pandemijos nukeltas 2020 m. Tokijo žaidynes neišvyko dėl kvotų šalims ribojimų. Tačiau Gabrielė dar atkakliau kibo į darbą, kad tai, kas ne taip seniai atrodė neįmanoma, vis dėlto taptų įmanoma.

Į baseiną – su kitais jo klientais

„Tai – neįmanoma“, – ištarė trenerė R. Mažutaitienė, kai naujoji jos auklėtinė G. Čepavičiūtė prieš kelerius metus pasakė stipriausios savo rungties – 100 metrų nugara – paralimpinį normatyvą: 1 min. 34,75 sek. Baseine kojų nevaldanti ir S6 klasėje plaukianti Kauno jėzuitų gimnazijos auklėtinė diena po dienos sunkiai treniravosi, bet iki normatyvo tada atrodė taip toli, kaip iki kosmoso.

„Kai labai nori, tai – įmanoma“, – 2021 m. balandį Italijoje per pasaulio serijos varžybas 100 metrų nugara finišą pasiekusi po 1 min. 34,49 sek. pagalvojo Gabrielė.

O vos po mėnesio Portugalijoje, Europos žmonių su negalia plaukimo čempionate, į finišą G. Čepavičiūtė nusiyrė rekordiškai greitai – per 1 min. 32,35 sek. Gabrielė žiūrėjo į tuos skaičius ir negalėjo patikėti: „Daugiau kaip dviem sekundėm pagerinau paralimpinį A normatyvą! Nerealu.“

Tie skaičiai protokole buvo dar vienas įrodymas, kad valinga kaunietė eina teisingu keliu. Tame kelyje duobių ir erškėčių buvo daugiau nei lygaus asfalto.

Rasa Mažutaitienė (Dano Sodaičio/LPAK nuotr.)

„Gabrielė – pirmoji ir vienintelė negalią turinti plaukikė, su kuria dirbu. Neįgalieji plaukimą paprastai lanko dėl sveikatinimosi, bet plaukyti, ne plaukti, trenerio nereikia. O Gabrielei reikėjo sporto. Tačiau sportas yra labai sunkus darbas. Gerų emocijų ten nedaug. Norint tobulėti, reikia perlipti per save: net tik daug dirbti, bet ir laikytis disciplinos.

Tai – sunkus darbas ir tėvams, nes diena po dienos reikia vežti į treniruotes, paskui – į varžybas, dalyvavimo kuriose iš pradžių niekas nefinansuoja, nes privalai pasiekti rezultatų. Dabar Gabrielė jau gauna stipendiją, o iš pradžių jos tėvai turėjo ieškoti pinigų treniruotėms ir varžyboms. Sportas yra prabangos dalykas“, – neslėpė 52 metų R. Mažutaitienė.

Pradžia buvo išties sunki. Erika ir Edgaras Čepavičiai nupirkdavo dukteriai abonementą ir Gabrielė treniravosi plaukdama su kitais „Girstučio“ baseino lankytojais. Kas nors maldavosi plaukimo taku pirmyn atgal, kas nors, kaip dažnai pasitaiko, plaukydavo iškėlęs galvą, o negalią turinti mergaitė tame kliūčių ruože mokėsi plaukimo technikos ir įveikdavo atstumus greičiui.

„Prisipažinsiu, pradžioje skeptiškai į visa tai žiūrėjau, nes sportuojant džiaugsmo yra mažai“, – neslėpė nuo 1990 m. plaukimo trenere dirbanti R. Mažutaitienė.

Gabrielė iš pradžių nemąstė apie rezultatus, bet trenerė vis neatlyžo, klausinėdama, ar mergaitė nori tik šiaip plaukti, ar ko nors pasiekti plaukdama.

„Tada užsibrėžiau tikslą tapti sportininke, nes plaukti man labai patiko. O kai pasiekiau pirmųjų rezultatų, motyvacija tik dar padidėjo. Žinojau, kad kuo daugiau dirbsiu, tuo daugiau grąžos sulauksiu“, – šypsojosi G. Čepavičiūtė.

Dukterį jau bando paleisti

Į baseiną Gabrielę, tada dar visai mažytę, atnešė mama Erika. Čepavičių šeimoje jau augo 16-metė Agnė ir trejų Kostas, kai 2006 m. balandį gimė pagrandukė.

Medikai dar pogimdyvinėje palatoje tėvams pasakė, kad su jaunėle teks daug dirbti, nes ji turi įgimtą fizinę negalią.

Kaip sako Gabrielė, ji turi visko tiek daug, kad net sunku išvardyti, bet iš esmės jos viršutiniai kojų raumenys mažiau išsivystę, tad jai sunku vaikščioti. Plaukdama G. Čepavičiūtė iriasi tik rankomis, į baseiną važiuoja vežimėliu, bet vaikščioti, nors ir lėčiau, vis dėlto gali. Tik kasmet turi įsigyti vis naujus specialius įtvarus, kurie tiktų jos vis dar augančiam organizmui.

Tų įtvarų pora kainuoja per 4 tūkst. eurų, o valstybė kompensuoja tik maždaug ketvirtadalį, tad Gabrielės tėvai įkūrė labdaros ir paramos fondą „Kartu drąsu“, kad galėtų aprūpinti dukterį reikiama įranga.

Gabrielė Čepavičiūtė (Dano Sodaičio/LPAK nuotr.)

Prieš susilaukdama pagrandukės E. Čepavičienė 15 m. dirbo turizmo srityje, dėl profesionalumo pelnė ne vieną tarptautinį diplomą, tačiau paskui nedvejodama atsidėjo tik šeimai. „Šeima buvo mano investicija“, – sakė 53 metų moteris.

Paauglė Agnė tada jau buvo pakankamai savarankiška, tačiau vidurinėliui Kostui ir jaunėlei Gabrielei labai reikėjo mamos. Ypač – mažiausiajai, kurios fiziniu krūviu, dėl įgimtos negalios, buvo būtina nuolat rūpintis.

Erika diena po dienos, metai po metų vežiojo dukterį plaukti. Laukdavo po treniruotės, padėdavo nusiprausti ir apsirengti. Vežioja ir dabar, nes kasdien 6 ryto Gabrielė jau šoka į vandenį, tad abi keliasi auštant ir skuba į baseiną.

E. Čepavičienė buvo ta, kuri nuolat lydėjo dukterį ir į varžybas – drauge keliavo ir po Lietuvą, ir į užsienį. Kad padėtų ir palaikytų.

„Tik dabar jau vis dažniau išgirstu, kad „mama, aš pati, – šypsojosi E. Čepavičienė. – Tad pamažu ją paleidžiu, nes Gabrielė – labai savarankiška ir manęs jai nebereikia.“

„Paleidusi“ jaunėlę dukterį, Erika grįžo į darbus, o vis dar nuolatinės kelionės su dukterimi į rytines treniruotes jos visai nevargina, nes veikli moteris jose greitai rado naudos.

„Dabar ir aš rytais šoku į baseiną – kol Gabrielė treniruojasi, irgi paplaukioju. Puiki mankšta prieš darbus“, – šypsojosi E. Čepavičienė.

Vaikai užaugo, o Erika su vyru Edgaru vėl visa širdimi atsidėjo motociklams. Kaip Gabrielei plaukimas, taip motociklai jos tėvams yra didžiausias džiaugsmas.

Ne kliūtis, o dar vienas iššūkis

Gabrielė baseine juda vežimėliu, nes taip greičiau ir paprasčiau. Visur kitur jos pagrindinė transporto priemonė dažniausiai būna pasiprtukas. Net mokykloje nuo klasės iki klasės juo važiuoja, nes mergaitei silpnesnėmis kojomis judant reikia atramos.

Praėjusį spalį G. Čepavičiūtei atlikta stuburo tiesinimo operacija, mat dėl skoliozės šis buvo iškrypęs.

„Po tos operacijos, net keista, iš naujo turėjau pratintis prie plaukimo. Visą gyvenimą plaukus vienokiu stuburu, jį ištiesinus plaukimas tapo kitoks, tad turėjau išmokti judinti naują savo kūną, priprasti, kad galėčiau grįžti prie normalaus krūvio“, – pasakojo plaukikė.

Tas „tobulėsiu toliau“ reiškia viena: Gabrielės tikslą patekti į žaidynes. 2021 m. paralimpiniame Tokijuje  jai neteko startuoti net su normatyvu, nes Lietuva turėjo vos vieną kvotą plaukikams. Ji teko Edgarui Matakui, kuris Tokijuje iškovojo paralimpinę bronzą.

Tačiau Gabrielė į visa tai žiūri paprastai: „Esu dar paauglė, tad, manau, turiu daug laiko ir, žinoma, galimybių patekti jau į 2024 m. Paryžiaus žaidynes. Taip, man buvo pikta, kad nepatekau į Tokijo žaidynes, bet, kita vertus, logiška. Juodo darbo nebijau, tad nepatekimą į Tokiją vertinu kaip iššūkį dar labiau treniruotis ir dar greičiau plaukti, kad paralimpinėse rezultatas būtų geresnis nei dabar.“

Kitiems rodo kaip pavyzdį

To gero rezultato, buvo laikas, per varžybas, atrodė, neįmanoma pasiekti vien dėl to, kad prieš startą užlipusi ant bokštelio G. Čepavičiūtė net sustingdavo. Ją pildavo šaltas prakaitas, o burna gaudydavo orą, nes dėl jaudulio jausdavosi lyg dusdama.

Auklėtinę apimdavo tokie panikos priepuoliai, kad R. Mažutaitienė abejojo, ar Gabrielei verta toliau dalyvauti varžybose. Tačiau Gabrielė labai norėjo sportuoti. Ji atvėrė sporto psichologo-konsultanto Šarūno Klizo kabineto duris ir papasakojo savo bėdą. Jie daug kalbėjosi ir daug dirbo – taikė įvairius pratimus, kurie laikui bėgant davė rezultatų.

„Išmokau vertinti save teisingai, išmokau įveikti nerimą, išmokau pratimų koncentracijai, kad susidoročiau su jauduliu, pradėjau kelti sau sveikus tikslus – ne per mažus ir ne per didelius. Kai supratau, ką darau, pasitikėjimas savimi tik didėjo“, – pasakojo G. Čepavičiūtė.

O trenerė, stebėdama, kaip jos akyse keičiasi auklėtinė, šypsojosi ir kitiems baksnojo pirštu į Gabrielę, nes ji buvo tas gyvas pavyzdys, kai užsispyrimas ir alinantis darbas atperka net tai, ko pašykštėjo gamta.

„Pažiūriu į Gabrielės klasės plaukikes finale, visos turi tą pačią negalios klasifikaciją, bet negali net lyginti: atletiškos, ilgomis rankomis ir ilgu liemeniu.

O Gabrielės ir liemuo trumpesnis, ir rankos. Jos sunkios. Kūnas turi būti tinkamas plaukimui, plūdus. O Gabrielei trūksta plūdumo. Bet viską padaro darbas“, – patikino R. Mažutaitienė.

Kai praėjusį sezoną G. Čepavičiūtė baseine įveikė per 1000 km, aiktelėjo net trenerė. Ta mergaitė sunkiomis rankomis ir plaukimui nesutvertu kūnu neinkštė, neprašė daugiau poilsio, bet vis yrėsi ir yrėsi chloruotame vandenyje, kilometras po kilometro artėdama net prie pasaulio plaukimo žvaigždžių treniruočių kilometražo.

„Bet mes turėjome sąlygas: per karantiną niekas neveikė, jokių pagundų, sėdėjome užsidarę burbule Klaipėdoje, treniravomės po dukart per dieną. Miegas, treniruotė, valgis, mokslai, miegas, vėl treniruotė – kaip profesionalai. Va, ir rezultatai“, – šypsojosi R. Mažutaitienė.

Tai buvo fiziškai bene sunkiausias laikotarpis Gabrielės gyvenime, bet ji jautėsi nepaprastai laiminga. Nes jai patinka dirbti. Patinka, kai išlipusi iš baseino jaučia, kad kūnas net virpa iš nuovargio, mat tada, tiksliai žino, dirbo nesimuliuodama ir tas darbas ateityje duos grąžos rezultatais per varžybas.

Ji niekada nebuvo suabejojusi, kad pasirinko tinkamai, nes baseine išmoko ne tik greičiau irtis pirmyn: „Plaukdama gavau daug kitokių pamokų: tapau savarankiškesnė, pradėjau rūpintis tinkama mityba, laikytis darbo ir poilsio režimo, išmokau planuoti laiką. Plaukimas yra individualus sportas, tad plaukdama supratau, kad man patinka būti vienai ir tame nėra nieko bloga.“