Pasaulinę regėjimo dieną – priminimas apie iššūkius akliesiems ir silpnaregiams

Pasaulinę regėjimo dieną – priminimas apie iššūkius akliesiems ir silpnaregiams

Antrą spalio ketvirtadienį pasauliui minint tarptautinę regėjimo dieną, Lietuvos paralimpinio komiteto generalinis sekretorius Paulius Kalvelis ragina atsigręžti į akluosius ir silpnaregius visuomenės narius bei didinti fizinio aktyvumo prieinamumą. Pasak vieno šalies paralimpinio judėjimo vadovų, tai yra būtina ne tik sprendžiant sveikatos problemas, tačiau ir ugdant stiprias, savarankiškas asmenybes.

Paulius Kalvelis (Alfredo Pliadžio nuotr.)

Lietuvoje šiandien gyvena 8-10 tūkst. regėjimo negalią turinčių žmonių, iš kurių fiziškai aktyvūs yra apie 10 proc. Anot P. Kalvelio, nerimą kelia tai, kad fiziškai judrių asmenų skaičius kasmet tolydžio mažėja.

„Aklieji ir silpnaregiai neišsiskiria iš bendro konteksto, kuris aiškus: žmonių populiacijos fizinis aktyvumas mažėja visur – Europoje, pasaulyje. Kuo didesnis žmogaus nematymo laipsnis, tuo tai yra didesnis iššūkis mobilumo, judėjimo prasme. Asmenims su regėjimo negalią, tendencinga turėti problemų dėl viršsvorio.

Aišku, yra aklųjų ir silpnaregių, kurie bėgioja maratonus, eina į baseinus ir taip toliau, bet tai iš principo yra labai didelis iššūkis, kuris priimamas didelių valios pastangų dėka. Ypač, kai infrastruktūra kol kas dar nėra visiškai pritaikyta. Tačiau bendrai fizinis aktyvumas mažėja“, – problemas įvardija P. Kalvelis.

Pasak paralimpinio komiteto atstovo, situacijos atspindys – aklųjų ir silpnaregių atletų skaičiaus mažėjimas paralimpinėje rinktinėje. P. Kalvelis primena, kad 1992 m. Barselonos ir 1996 m. Atlantos paralimpinėse žaidynėse Lietuvos delegacijose aklųjų ir silpnaregių buvo daugiau nei sportininkų su fizine negalia.

P. Kalvelis įsitikinęs, jog aklųjų ir silpnaregių fizinio aktyvumo klausimas turėtų būti sprendžiamas nuo vaikystės, ypatingai didelis vaidmuo tenka neįgaliųjų šeimoms ir ugdymo įstaigoms.

„Kai aš mokiausi, mes, regėjimo negalią turintieji, lankėme specialias mokyklas. Sistema turėjo ir minusų, ir pliusų, nes su vaikais dirbo specialistai, o sportiniai rezultatai buvo matomi pasaulio kontekste, jie buvo aukšti.

Dabar didžioji dalis regėjimo neįgaliųjų mokosi integruotai. Labai gerai, kad jie socializuojasi, nėra atskirti ir mokosi ne segreguotai. Bet integracija atėjo į visus dalykus, išskyrus kūno kultūrą.

Žinau, kad ne retai mokyklos bendruomenei, tėvams ir kartais pačiam vaikui tiesiog lengviau gauti gydytojo atleidimą nuo kūno kultūros pamokų. Reikėtų padirbėti, jog šios pamokos taptų prieinamos visiems -– ir sveikam vaikui, ir negalią turinčiam jo klasės draugui. Tada situacija keisis”, – sako P. Kalvelis.

Anot P. Kalvelio, Lietuvos paralimpinis komitetas stengiasi prisidėti dirbdamas iš karto keliomis kryptimis.

„Vienas svarbiausių dalykų, kuriuos mums pavyko pasiekti, tai Kūno kultūros ir sporto įstatyme įtvirtinta nuostata,  jog dešimtadalis Sporto fondo lėšų atitenka neįgaliesiems, jų fizinio aktyvumo projektams.

Kitas dalykas – paralimpinio sporto viešinimas, edukacinė veikla. Stengiamės, kad apie mūsų sportininkus sužinotų kuo daugiau žmonių, kad žinia pasiektų negalią turinčius asmenis ir jų šeimos narius, kad atletai būtų pavyzdys, kuriuo galėtų sekti vaikai, galbūt atrasti save paralimpiniame sporte.

Gražus pavyzdys – Lietuvos neįgaliųjų plaukimo rinktinės narys Paulius Ašmontas, su kuriuo prieš keletą metų mes susitikome aklųjų ir silpnaregių vaikų stovykloje „Pažinimo stebuklas“ . Šiandien šis jaunas vaikinas jau yra įvykdęs Europos čempionato normatyvą, gauna mūsų stipendiją“, – pasakoja paralimpinio komiteto generalinis sektorius.

Pasak P. Kalvelio, sportas, aktyvus gyvenimo būdas ir fizinis judrumas sprendžia ne tik sveikatos, bet ir socialines neįgaliųjų integracijos į visuomenę problemas.

„Ne vienas mokslinis tyrimas parodė, kad sportas, kaip integracinė priemonė duoda labai daug. Sportas regėjimo neįgaliesiems labai svarbus, nes suteikia pasitikėjimą gyvenime. Turime puikių pavyzdžių, kai nematantys žmonės keliauja, aktyviai dalyvauja visuomenės gyvenime, yra visaverčiai jos nariai.

Žinoma, sportas – ne vienintelė priemonė. Turime aktyvių žmonių kultūros pasaulyje, kiti sėkmingai dirba IT srityje. Turime advokatų, garso režisierių, kurie yra integravęsi, nors gal ir nedaug turi bendro su sportu. Vis tik tyrimai rodo, kad sportas – vienas iš efektyviausių integracijos įrankių“, – sako P. Kalvelis.