Paralimpietė šaulė Raimeda Bučinskytė prisipažįsta, kad prieš 4 metus buvo labiau susikoncentravusi į įvaizdį: mergina vežimėlyje, su ginklu – atrodė įspūdinga. Dabar ji pasakoja apie vidinę transformaciją ir pasiryžimą nuosekliai siekti didelių tikslų. Daugkartinė Lietuvos kulkinio šaudymo čempionė iš Šiaulių R. Bučinskytė nuo rugsėjo planuoja naują paralimpinį ciklą, kurį vainikuos 2024 m. Paryžiaus Paralimpinės žaidynės, o iki tol atidžiai stebės Tokijo Paralimpinių žaidynių transliacijas.
Raimeda, kaip jūs nusistatote sportinius tikslus?
Pirmas žingsnis – aš turiu norą. Tada pasirašau planą jo įgyvendinimui. Taip elgiuosi bet kurioje gyvenimo srityje. Pavyzdžiui, noriu pakliūti į Pasaulio čempionatą ir mano aprašytas planas apima tris dalis: man reikia šaudymo treniruočių, fizinio sustiprėjimo ir valdyti savo emocinę būklę. Šias tris sritis ir stiprinu.
Rašau dienoraštį, kuriame planą detalizuoju. Kiekvieną dieną privalau mažiausiai po 2 valandas treniruotis. Nebūna taip, kad ateinu į treniruotę ir apsidairau – „ką aš čia šiandien veiksiu?“. Susiplanuoju: 15 minučių – apšilimas, 30 minučių – technikos elementai, 1 valanda intensyvaus šaudymo. Būtinai susirašau treniruotės rezultatus ir skiriu laiko analizei.
Kad sustiprėčiau fiziškai, planuoju ir maistą, ir fizinį aktyvumą. Mano maisto plane svarbiausias yra vanduo ir kad pusryčiams nebūtų jokių saldumynų.
Planuodama mitybą, vadovaujuosi profesoriaus Ivano Neumyvakino išmintimi. Šis medikas buvo atsakingas už rusų kosmonautų sveikatą. Jis suprato, kad, palikus į kosmosą, nebus laiko jų gydyti, todėl reikia paruošti iš anksto. Jo tyrimų ir atradimų esmė: kad žmogus gerai funkcionuotų, jam reikia vandens. Ne bet kokio, o struktūrizuoto vandens, kuris patenka būtent į ląsteles. Todėl išmokau pasiruošti struktūrizuotą vandenį. Mano racione daug grikių – juose yra geležies yra, luobelės valo žarnyną. Be abejo, vis eksperimentuoju su maistu. Jei išgirstu iš kitų sportininkų, ar šiaip per paskaitas sužinau įdomių dalykų apie mitybą ir tai atitinka mano supratimą – būtinai papildau savo racioną.
Fizinio aktyvumo srityje turiu labai aiškų planą – ką aš noriu stiprinti ir kaip galiu to pasiekti. Stebiu savo rezultatus. Ypač stebiu, kodėl tam tikros varžybos praeina „švariai“. Rašydama detalius dienoraščius galiu atsekti, kas lėmė mano puikią būklę ir pasirodymą varžybose.
Ar esate atradusi, kas lemia maksimaliai gerą jūsų sportinę būklę?
Dalyvavome televizijos projekte „Ypatingas būrys“. Du mėnesius neturėjau sistemingų treniruočių ir grįžusi išvykau į varžybas Latvijoje. Galvojau, arba bus labai blogai, nes nesitreniravau, arba labai gerai. Finale buvo labai gerai. Išsianalizavau, kad puikią būklę lėmė tai, jog projekte „Ypatingas būrys“ turėjau didelį fizinį krūvį, išvalytą galvą ir labai daug teigiamų emocijų. Pabūti kartu su paralimpine rinktine yra ypatinga patirtis. Ten nėra nei vieno žmogaus „stabdžio“. Niekas nemoralizuoja, nepatarinėja, neaiškina, neliaupsina. Visi yra išsikėlę asmeninius tikslus, susikoncentravę į savo darbus ir tikrai neturi laiko kritikuoti ar mokyti kitus.
Kaip susikuriate gerą emocinę savijautą?
Daugiausiai medžiagos apie emocinį intelektą man davė Irina Hakamada: kas yra nuotaika, kas yra emocija, kas yra kontroliuojama, kas – nekontroliuojama, kaip susikurti norimą nuotaiką ir gerą emocinę būklę. Kaip mes jaučiamės ir ką galvojame – už tai turime prisiimti atsakomybę patys. Žmogų galima pastumti, bet supykdyti negalima – jis pats supyko. Kai tai supranti, pasidaro daug lengviau gyventi ir prisiimti atsakomybę už savo nuotaiką bei gyvenimą.
Varžybų discipliną man įdiegė olimpinio čempiono, kitų olimpiečių mokytojo Dan Millman principai, jie parodyti ir biografiniame filme „Taikus karys“. Esminiai jo principai: čia, dabar, kvėpuok ir atsipalaiduok. Nesvaičiok, kaip buvo arba kaip bus. Gyvenk čia ir dabar. Kvėpuoji ir galvoji, ką aš šiuo momentu galiu padaryti.
Vienas iš svarbiausių dalykų – tikrai mėgti tai, ką darai, suprasti, dėl ko tai darai. Kai sportuoji su pasimėgavimu, tada ir geresni rezultatai, ir nereikia savęs „prievartauti“. Verta atvirai sau įvardinti, ko tu nori ir dėl ko tai darai. Tada nebereikia ieškoti kaltų, gali visas atsiduoti siekiamam tikslui.
Daug kas skaito, ieško žinių, bet nepradeda jų taikyti. Kaip jūs gautas žinias paverčiate savo dienotvarkės dalimi?
Išgirdusi kažką įdomaus, jau tą patį vakarą dienoraštyje įsirašau, kad pradėsiu taikyti. Tada imu ir taikau. Svarbiausias dalykas yra dienoraščio rašymas. Rašau du dienoraščius. Vienas iš jų – treniruočių dienoraštis: ką dariau, ką pakeičiau, kaip buvo, ką galima pakeisti. Kartais rezultatas krenta ir pagal dienoraštį atseku, kas lėmė pablogėjimą.
Kas nesuplanuota ir neužrašyta, tas nepadaryta.
Juk ši disciplina man reikalinga, ne kažkam kitam. Susiplanavimas raštu užima gal 15 minučių per dieną, bet nesuplanuota diena yra nepadaryta, nes neišsikeli sau tikslo. Be plano nugyveni dieną kaip ta valtelė jūroje, kuri kaskart plaukia į kitą pusę, kur vėjas pučia. Padreifuoti kartais irgi reikia. Pavyzdžiui, mano dalyvavimas televizijos projekte „Ypatingas būrys“: šaudymo treniruotės ten nebuvo įmanomos, užtat bendravau su įdomiais žmonėmis, mokiausi iš jų, pažiūrėjau baimei į akis, peržengiau įvairių ribų.
Kokie žmonės jums yra įdomūs?
Įdomus žmogus turi savo tikslą ir jo siekia. Tikslas ir noras – du skirtingi dalykai. Noriu tai noriu, bet nieko nedarau. O tikslas, kai noriu ir to siekiu, imuosi veiksmų. Aistringai savo tikslų siekiantys žmonės man įdomiausi. Ir šiaip, pats sau žmogus turi būti įdomus, tada ir kitus trauks.
Kaip jūs susikuriate nuotaiką?
Svarbiausia yra prisiimi atsakomybę už savo gyvenimą ir emocinę būklę. Jeigu matai, kad tave žemina, įžeidinėja, – nesileisk. Pirmą kartą aiškiai pasakai „man tai nepatinka“, antrą sykį – nebebendrauji. Susirandi, su kuo bendrauti.
Dauguma žmonių gyvena kaip biorobotai, kuriuos valdo ne jie, o jų kūnai. Įsivaizduokime, ryte žmogui suskamba žadintuvas ir jo galvoje: „ir vėl man keltis, ir vėl visą dieną būsiu neišsimiegojęs“. Jis pats nuo pirmos ryto akimirkos užsiprogramuoja, kad diena bus prasta. Paskui geria kavą, apsipila. Važiuoja į darbą ir pyksta, kodėl ir kitos mašinos tuo pačiu metu važiuoja. Atvykęs į darbą iš anksto žino, kad ten bus „ta ožka, tas kvailys“. Kai žmogus tokioje rutinoje gyvena 1-3 metus, jo organizmas iškart išmeta adrenalino ir kitų atitinkamų cheminių medžiagų, kurios sukelia tokią būklę. Jo kūnas, dar neprivažiavęs automobilių spūsties, jau iškart gauna tų cheminių medžiagų, kurios padės jam pykti. Nebe žmogus valdo save. Jis tampa biorobotu.
Aš – atvirkščiai – nuteikiu save, ties kuo šianden padirbėsiu, kaip gerai „pavarysiu“.
Naudoju dėmesio valdymo praktikas. Reikia vis pagauti, ką galva galvoja. Nes tai, koks žmogus yra viduje, su savo norais, tikslais, ir tai, ką jo galva galvoja ir kūnas daro – tai du skirtingi dalykai. Kūno tikslas – išgyventi: pavalgyk, pažiūrėk televizorių, sėdėk ramiai ant sofos. O mano tikslas nėra tik būti saugiai ir išgyventi. Mano tikslas – daugiau nuveikti gyvenime, priimti iššūkį, kurti.
Kasdien atlieku paprastas dėmesio treniruotes. Dienos bėgyje randu minutėlę ir stebiu – ką aš dabar galvoju, ką aš dabar jaučiu. Grįžtu namo ir vieną minutę bandau nieko negalvoti. Kad būtų lengviau – pasiimu laikrodį ir minutę stebiu, kaip tiksi laikrodis. Sutelkiu dėmesį į kvėpavimą, kaip pirštukai jaučiasi batuose. Įdomu tai, kad smegenys ištisai mums perša mintis – „jau seniai keičiau tepalą, reikia užsipilti benzino, kaladėlės čirškia, reikėtų į autoservisą“. Ir vėl sustabdau save – dabar aš ne apie tai, dabar aš noriu minutei atpalaiduoti ir perkrauti savo smegenis.
Kaip jūs tai taikote varžybose?
Visas šis darbas yra dėl varžybų. Šaudyme reikia atlikti 60 šūvių – techniškai tvarkingai, neįsileidžiant emocijų, nesinervuoti dėl buvusio blogo šūvio. Tai varžybose padeda, nes turi būti viskas sukontroliuota: petys, ranka, riešas, žvilgsnis, kvėpavimas. Jeigu aš pakeliu ranką ir apninka mintys, kad šalia manęs – geriausia pasaulio šaulė, lengvai sustabdau save: palauk, dabar aš atlieku šūvį, man nereikia mąstyti. Iškvepiu, įkvepiu ir susikoncentruoju į šūvį. Sunkiausia koncentruotą dėmesį išlaikyti virš valandos. Pirmąsias 15 varžybų minučių gali viską suvaldyti, jei daug adrenalino – tai perdėtai save kontroliuoji. Bet po to smegenys saugosi nuo „perdegimo“ ir pačios pradeda atsipalaiduoti, apima lengva apatija ir tampa sunku šaudyti. Aš vis dar mokausi, kaip ilgą laiką išlaikyti fokusą ir, tikiuosi, vieną dieną to išmoksiu.
Treniruotėse negalima nė trupučio savęs apgaudinėti, simuliuoti. Jeigu leisi sau daryti klaidas treniruotėje, nesitikėk, kad varžybų metu jos stebuklingai dings. Varžybose kūnas viską prisimena, o adrenalinas sujaukia – dėl to ir neišeina padaryti taip, kaip norisi. Prisipažinsiu, man tai yra sunkiausia dalis.
Ką darote, kai tingite?
Kai tingiu šaudyti, tariuosi su savimi „padaryk šešias dešimkes“. Tik šeši taiklūs šūviai į dešimtuką! Tada susipakuok daiktus ir eik, būsi laisva. O jeigu nesugebi dabar atlikti tik šešių taiklių šūvių, tai varyk visą treniruotę, kad sugebėtum kitą kartą. Koks tada gali būti atidėliojimas?
Kartais būna, kad jaučiu stabdį daryti tam tikrus dalykus, pavyzdžiui, kam nors paskambinti. Tačiau jeigu skambutis būna įrašytas į mano dienos planą, tiesiog iškvepiu, skaičiuoju 5-4-3-2-1 ir skambinu.
Be abejo, leidžiu sau ir atsipalaiduoti, atitrūkti nuo darbų, leisti laiką su draugais ar filmą pažiūrėti. Viskas turi būti pusiausvyroje – laikas dirbti ir laikas ilsėtis. Svarbu visa tai darant jaustis gerai.
Daug žmonių turi darbų sąrašą, tačiau kiek juo vadovaujasi?..
Pats sau atsakyk: ar tu tikrai nori, ar nenori? Juk ne kitam darai, o sau. Kai pats sau atvirai prisipažįsti, tai ir lengviau kažko siekti ar keistis. Ne didelė motyvacija darbus nudirba, o sistemingi, maži žingsneliai kiekvieną dieną.
Aišku, pasiekus pažangą, reikia save pagirti. Blogiausia, kai žmonės pastoviai save kritikuoja. Prieš svarbias varžybas aš sugalvoju prizus sau pačiai: pagerinsiu asmeninį rekordą – nusipirksiu norimus kvepalus, išeisiu į finalą – įsigysiu laikrodį.
Į kokius žmones jūs norite lygiuotis?
Labai svarbu būti tarp žmonių, į kuriuos nori lygiuotis. Jie yra geriausi ne todėl, kad banko sąskaitoje turi daugiausiai pinigų ar yra gražiausi, o todėl, kad daugiausiai tikslingai dirbo, yra įdomūs savo vidiniu pasauliu, turi savo nuomonę, moka kažką geriau negu aš. Tai įkvepia dar daugiau dirbti, siekti.
Kai stoviu ugnies linijoje su merginomis, kurios yra išskirtinai geros šaulės, ne jos man yra konkurentės, o aš pati sau esu konkurentė. Kiek aš sugebėsiu išlikti šaltakraujiška, išlaikyti koncentraciją pusantros valandos. Mes visos turime vienodas galimybes ir vienodus šansus, ir jeigu kažkas geriau už mane sušaudo, aš paspaudžiu ranką ir nuoširdžiai pasveikinu tą žmogų.
Man labai malonu, jeigu po varžybų prieina konkurentė, kuri laimėjo, ir pasidalina pastebėjimais apie mano daromas klaidas, kam turėčiau skirti daugiau dėmesio. Susiduriu su itin geranoriškais žmonėmis.
Aukščiausio lygio sporte nėra tokio mąstymo, kad perlipsiu per kito galvą ir save iškelsiu, kitą nužeminęs. Kitą pakeldamas ir save pakeli aukščiau.
Ką sau sakai prieš varžybas?
Nuraminu save, kaip mažą vaiką „taigi tau patinka šaudyti, tu moki, matei kai išeina per treniruotes dirbti. Klaida? Na ir kas ta klaida? Praloši, na ir kas – galvą nukirs? Iš namų išvarys?“
Sugalvoju scenarijų, kas gali atsitikti blogiausio, ir matau, kad nieko. Gyvenimas nepasikeis: grįšiu į savo namus, į savo aplinką, tiesiog dirbti daugiau turėsiu. Kai pamatau, kad blogiausias scenarijus nieko nekeičia, ateina palengvėjimas – tiesiog eik ir padaryk, ką moki.
Be abejo, skaudu, kai nepasiseka, tada su niekuo nenoriu kalbėtis, nieko nenoriu matyti. Tik stengiuosi kuo trumpiau užsibūti tokioje būsenoje, nukreipti savo dėmesį ir energiją į naujų strategijų kūrimą, ką turėčiau keisti ir kaip treniruotis, kad tobulėčiau sporte ir gyvenime.
Kaip asmeninis tobulėjimas eina koja kojon su sportiniu?
Negali auginti vien sportinės pusės, pats netobulėdamas kaip asmenybė. Nebus balanso. Nepastovėsi. Nuolat griūsi.
Aukščiausio lygio sportininkai yra išprusę, turi savo tikslų, vidinę kultūrą. Didelių aukštumų sporte nepasieksi, jei nežvelgsi plačiau. Žmogus yra visuma.
Ką sakote žmonėms, kurie įsitikinę „aš per senas, per jaunas, per storas, nesugebėsiu…“?
Jie – teisūs. Jeigu žmogus sako „aš negaliu“, jis teisus. Jeigu sako „aš galiu“ – irgi teisus. Kaip pasakysi, taip ir bus. Jeigu žmogus dega iniciatyva ir noru, deda pastangų, pradeda daryti, atsiranda labai daug žmonių, kurie ima jam padėti. Bet jeigu žmogus ožiuojasi, tai ir sėdėk su tuo savo „aš negaliu“.
Esate sakiusi, kad 1-2 mėnesius prieš varžybas visiškai atsisakote alkoholio?
Dėl alkoholio man visi supratingai sako „a, čia kad ranka nedrebėtų“. Galvoju „asile tu, asile, geriau pasilaikyk sau“. Alkoholis organizme išlieka 21 parą, jis blokuoja reakcijos greitį, koncentraciją ir dar daug ką. Todėl išmetu visus veiksnius, kurie gali pabloginti rezultatą.
Prieš rimtas varžybas kalbame ne tik apie alkoholį, bet apie labai griežtą treniruočių grafiką, dienos ritmą, mitybą. Atsisakau visų vakarojimų ir blaškymosi. Keliuosi visada tuo pačiu laiku, valgau tik subalansuotą maistą, kad turėčiau energijos sportuoti. Sportas tai nėra vien alkoholio atsisakymas, tai kryptingas darbas tikslo link.
Ar jūs visada buvote tokia disciplinuota?
Myliu gyvenimą. Daug kas pasakytų, kad čia avantiūrizmas – prisiimdavau darbų, kurių nemokėdavau padaryti, bet sėdu, mąstau ir padarau.
Tik procese gali suprasti, kaip nueiti visą kelią. Vieną kartą geriau padarai, kitą kartą ne taip gerai, bet vis tiek padarai, įgyji patirties. O jeigu iškart pasakysi „ne“, tai ir sėdėk prie tos savo suskilusios geldos ir nebambėk, kad tau nėra galimybių. Visiems yra galimybių, tik spėk kabintis ir nebijok atsakomybės.
Man nepatinka samprata „žmogus yra komforto zonoje“. Sako „jeigu pakeisiu darbą, tai išeisiu iš savo komforto zonos“. Bet jeigu dirbi darbą, kuris tau nepatinka, neneša nei finansinės naudos, nei džiaugsmo, tai argi čia komfortas? Tai yra diskomforto zona. Jis labiau bijo išeiti iš diskomforto zonos. Pavyzdžiui, žmogus turi antsvorį ir sako „išeisiu iš komforto zonos“. Bet tu jau dabar esi nekomforto zonoje, tad atsipeikėk, tiesiog bijai žengti žingsnį!
Svarbiausias klausimas – ar tu nori, ar nenori? Jeigu nori – ieškok būdų, kaip tai padaryti. O jei nenori, išvardinsi krūvą priežasčių, kodėl negali.
Yra žmonių, turinčių negalią, kurie eina ir daro, o yra tokių, kurie užsidaro. Ką patarsite – kaip išeiti iš to kambario?
Jeigu pats žmogus nenorės, niekas jo neišves iš kambario. Tas užsidaręs žmogus žino, kad yra bendruomenė, jie renkasi bibliotekose ar sporto klubuose. Išeik ir pabendrauk su tais, kurie kvėpuoja tavo oru.
Aš irgi 4 metus sėdėjau užsidariusi. Kai esi vienas namuose, atrodo, kad tu vienintelis toks pasaulyje sėdi vežimėlyje. Bet išėjau pirmąkart į reabilitacijos stovyklą ir pamačiau, kad tokie patys žmonės vežimėlyje vairuoja mašinas, dirba, sportuoja, studijuoja.
Visos galimybės gyvenime atsiranda per bendravimą.
Sako, svarbu atsirinkti, kokių žmonių nuomonės klausytis?
Labiau žiūriu, ne ką žmonės šneka, o ką daro. Kalbos nieko nereiškia, kol nėra veiksmų. Yra žmonių, kurie man nieko nesako, bet aš jaučiu jų palaikymą veiksmais. O yra tokių, kurie nuolat šneka „šaunuolė šaunuolė“, ir tiek.
Daug svarbiau turėti savo nuomonę, o į kritiką nereaguoti skaudžiai. Kritika padeda tobulėti, pamatyti tai, ko gal pats nepastebėjai. O tie „saldūs pagyrimai“ niekur nenuveda, gal tik savimeilę paglosto. Jei būsi atviras sau, tada kitų kritika nežeis, o pagyrimai neapsuks galvos.
Ką dabartinė Raimeda pasakytų Raimedai prieš 4 metus?
Prieš 4 metus daugiau kalbėjau, mažiau dirbau. Buvau labiau susikoncentravusi į įvaizdį: mergina vežimėlyje, su ginklu – atrodė įspūdinga, o reikėjo daugiau nagrinėtis viduje. Didelis pokytis įvyko per 4 metus.
O ką 80-metė Raimeda pasakytų dabartinei Raimedai?
Labiau išnaudoti laiką, apsiimti daugiau veiklos, nes yra daug nesuplanuoto laiko. Laikas bėga ir reikia jį išnaudoti turiningiau – daugiau bendrauti, daugiau laiko skirti savišvietai, daugiau veiksmo.
Šis straipsnis yra straipsnių ciklo „Neįgaliųjų sportininkų valia, tikslo siekimas ir psichologinis tvirtumas – įkvėpimas mums visiems!“ dalis. Straipsnių ciklas bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
