Šimtmetį švenčiančioje Lietuvos šaulių sąjungoje – paralimpinio sporto veidai

Šimtmetį švenčiančioje Lietuvos šaulių sąjungoje – paralimpinio sporto veidai

Birželio 1-ąją, šeštadienį Vilniaus Katedros aikštėje šaulio priesaiką duos apie 700 savanorių. Šimtmetį švenčiančios Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) rikiuotėje stovės ir du šalies neįgaliųjų sporto atstovai: paralimpinis, pasaulio ir Europos čempionas Mindaugas Bilius (38) bei Europos vicečempionas Danas Sodaitis (30). Vyrus į Katedros aikštę veda skirtingi keliai, tačiau po priesaikos visus savanorius susaistys dešimt įsakymų, privalomų kiekvienam Šauliui.

Su Mindaugu Biliumi ir Danu Sodaičiu kalbėjomės apie tokio sprendimo motyvus, stojimo į Lietuvos šaulių sąjungą procesą, misiją šioje organizacijoje ir įsipareigojimą Lietuvai.

– Kodėl nutarėte prisijungti prie Šaulių sąjungos?

M. B.: Kažkada mano žmona Daiva užsiminė apie Šaulių sąjungą ir paklausė, ar nenorėčiau prisijungti prie jos. Pradėjau daugiau domėtis šia organizacija – kokia jos misija, ką Šauliai veikia. Ir po truputį subrendau šiam sprendimui. Ne viename interviu esu sakęs, kad Lietuva man yra labai brangi. Aš jai jaučiuosi skolingas už tai, ką man davė. Taigi, tapimas Šaulių sąjungos nariu, priesaika ginti ir gerbti savo tėvynę – tai yra savotiškas mano skolos grąžinimas Lietuvai.

D. S.: Prie Lietuvos šaulių sąjungos prisijungiau dar 2002-aisiais, kai tapau jaunuoju Šauliu. Tai buvo septintoje klasėje. Daug mano klasiokų ėjo, nes tai buvo naujiena. O berniukams kariauti, šokinėti ir žaisti visada įdomu. Vėliau tas būrelis iš Labūnavos persikraustė į Kėdainius – už 10 kilometrų. Bet aš buvau taip „užsikabliavęs“, kad važiuodavau autobusu į tą būrelį 10 val., tada porą valandų laukdavau užsiėmimų, po to vėl porą valandų laukdavau autobuso namo. Kaip toje priesaikoje „…negailėdamas savo jėgų ir gyvybės…“. Mačiau save toje srityje ir kryptingai ėjau pirmyn. Po to buvo Krašto apsaugos savanorių pajėgos (KASP) ir galiausiai Lietuvos karo akademija, kurią baigiau. Žaismingi dalykai išsirutuliojo į rimtus reikalus: patriotinius jausmus, vertybes ir matymą, kad tai esi tu, kad toks tavo būdas. O kodėl nutariau dabarsąjungos dabar? Mano atsakymas būtų labai paprastas: o kodėl gi ne?

– Dažnas nustemba sužinojęs, kad negalia – ne kliūtis tapti Šauliu.

M. B.: Šaulių sąjunga yra sukarinta organizacija, bet tik dalis Šaulių priklauso koviniams daliniams. Organizacijos misija – ne tik karinė, ji daug platesnė. Todėl vietos pasiteikšti čia ras kiekvienas, net ir turintis negalią. Pavyzdžiui, yra administracinis darbas, renginių organizavimas. Sąjungai reikia vairuotojų, virėjų ir t. t. Bendraudamas su sąjungos atstovais supratau, kad negalią turintys žmonės čia yra laukiami ne mažiau nei sveikieji. Ir jiems čia tikrai atsiras veiklos.

D. S.: Yra posakis, kad ne žodžiais, o darbais tėvynę mylime. Manau, kad šiuo žingsniu parodau, kad jeigu aš, turėdamas vieną ranką, galiu, tai kokie jūsų pasiteisinimai? Kodėl jūs neinate į Šaulių sąjungą ir nereiškiate savo patriotinių jausmų, įsipareigojimų tėvynei ir sąjungai? Žmonės, sekantys mane viešojoje erdvėje, mato, kad aš darau dalykus, kurie dažnai nėra priimtini vadinamiems sveikiesiems asmenims. Galbūt ir dabar bus manančių, kad tai nėra mano vieta. Bet aš manau, kad galiu padaryti daug daugiau nei kai kurie sveiki žmonės. Kaip minėjau, baigiau Karo akademiją, todėl gali atsitikti taip, kad aš būsiu jų vadas – asmuo, kuris juos motyvuos, atliekant įvairius žingsnius: praktinius užsiėmimus, taktines pratybas, pasalas ir atakas. Manau, jiems tai pridės papildomos motyvacijos.

– Gal Jūsų sprendimas tapti Šauliais paskatins tai padaryti ir kitus neįgaliuosius?

M. B.: Manau, kad mano ir Dano pavyzdys tikrai užkrės žmones su negalia. Ne veltui sakoma, kad geri pavyzdžiai užkrečia. Keli mūsų sportininkai jau klausinėjo manęs apie Šaulių sąjungą. Galbūt netrukus jie irgi prisijungs prie mūsų ir taps Šauliais. Būtų labai smagu.

D. S.: Kalbėdamas apie motyvaciją, pirmiausiai šneku apie sveikuosius, nes neįgalieji visose srityse gali eiti, dalyvauti ir bus priimti. O sveikiesiems galime suteikti papildomos motyvacijos. Manau, kad Šaulių sąjunga laukia kuo daugiau asmenų, norinčių ir gebančių dalyvauti jos veikloje, save realizuoti.

– Ką norite pasiimti iš dalyvavimo LŠS veikloje?

M. B.: Karyba man visada buvo įdomi sritis, o karininkai palikdavo itin atsidavusių savo šaliai žmonių įspūdį. Norėjau būti toks kaip jie. Dar būdamas moksleivis, esu dalyvavęs keliose tuometinės Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) pratybose. Vis tik prisilietimas prie karybos buvo epizodinis, nes tuo metu mokiausi ir dar sportavau, užimtumas buvo labai didelis. Be to, tikriausiai nebuvau subrendęs didesniems žingsniams. Dabar viską matau kitaip. Vienas iš Šaulių sąjungos įsakymų yra „Švieskis ir šviesk“. Įsakymas kalba apie abipusę naudą Šaulių sąjungai ir jos nariui. Tu darai sąjungą geresne, o ji daro geresniu tave, priverčia pasitempti ir išsigryninti vertybes.

D. S.: Vaikai, klausiami, kuo nori tapti užaugę, sako: policininku, kareiviu, šauliu. Manau, kad čia ateina daug žmonių su noru būti Šauliu, o tas noras reiškia paprastą dalyką, kad jis tiesiog nori būti geru žmogumi. Būdamas geru žmogumi, galiu atiduoti save. Tai nėra pasiaukojimas, nors tam reikia laiko. Tai – privilegija, kurią tau suteikia. Buvimas geru žmogumi bendrąja prasme yra tai, ką aš galiu gauti ir ko aš tikiuosi. Kitas klausimas, ką aš, baigęs Karo akademiją, galiu duoti. Visada gyvenime norėjau peržengti tą Maslow piramidės viršūnę, kur ateina tas momentas, kai tu turi duoti, o ne imti. Davimas teiks man daug laimės, bus dar viena sritis, kurioje galėsiu save realizuoti, kurioje visada norėjau būti. Be abejo, aš daug gausiu. Gausiu tai, ko visada norėjau – būti Lietuvos karininku. Taigi, gaunasi win-win situacija.

– Nemažai žymių žmonių priklauso LŠS. Ką tai duoda?

M. B.: Neabejoju, kad šie žmonės savo pavyzdžiu užkrėtė ne vieną. Neslėpsiu: tarp jų buvau ir aš, o dar ir žmona paskatino. Visi šie žmonės – savo srities profesionalai, turi daug darbų ir yra labai užimti. Bet, nepaisant to, randa laiko kitoms prasmingoms veiklos. Šaulių sąjunga – viena tokių sričių. Manau, kad žymių žmonių dalyvavimas suteikia Šaulių sąjungai daugiau viešumo, žinomumo, o tai yra didelis pliusas. Galbūt daugiau žmonių susimąstys: kodėl aš sėdžiu ant sofos ir nieko nedarau?

D. S.: Tapimas Šauliu – puiki saviraiškos priemonė, leidžianti žmogui atiduoti duoklę savo šaliai. Iš kitos pusės tai yra puiki reprezentacija. Aplinkiniams matant, kad žymūs žmonės įsilieja į šią šeimą, šią sąjungą, visam šiam reikalui prideda vertės ir pliusą mąstant, ar man reikėtų stoti į šią sąjungą, ar ne. Nes jeigu žymiausieji ir geriausieji renkasi šią sąjungą, tai kodėl gi ne.

– Buvimas Šauliu – didelis įsipareigojimas. O jeigu tektų Lietuvą ginti ginklu?

M. B.: Tikiu, kad daugelis Lietuvos piliečių paimtų ginklą į rankas, jeigu to prireiktų. O buvimas Šauliu ir yra atsakymas į šį klausimą, kad tu paimsi tą ginklą ir eisi daryti tai, ką privalai daryti. Sprendimas tapti Šaulių sąjungos nariu reiškia, kad tu esi tam pasirengęs morališkai. O sąjunga tau suteikia kitus įrankius, žinias, kurie yra reikalingi tokiose situacijose.

D. S.: Vienoks požiūris yra taikos metu. Tai yra pasiruošimas, planavimai įvairūs ir t. t. Be abejo, mes turime suprasti, kad Šauliai greičiausiai nedalyvautų tiesioginiuose kariniuose veiksmuose, o greičiau teiktų paramą per taktinius veiksmus. Vis dėlto tai yra atsakomybė, įsipareigojimas, kurį žmonės turi suprasti. Todėl aš savo komandoje norėčiau turėti žmones, kurie suprastų, kad čia atėjo ne tam, kad užsidėtų žvaigždutę. Norėčiau, kad jie noriai dalyvautų, žinotų apie esamą situaciją Lietuvoje, apie mūsų šalies padėtį pasaulio kontekste. Buvimas Šauliu nereiškia karo žaidimų miškuose. Tai yra žinių kaupimas ir pasaulio supratimas plačiąja prasme.

– Ko reikėjo, norint tapti LŠS nariu?

M. B.: Nusprendęs tapti Šauliu, susisiekiau su šios organizacijos atstovais. Turėjau išklausyti kelias paskaitas – susipažinti su sąjungos veiklą reglamentuojančiais dokumentais, teisės aktais. Visą medžiagą mums pateikė. Vėliau mokėmės rikiuotės. Dar reikėjo pristatyti kai kuriuos dokumentus.

D. S.: Pirmiausiai turi pereiti medicininę komisiją, užpildyti įvairias formas, sutvarkyti formalumus. Po to tu turi nueiti į kelias paskaitas ir suprasti, ar tai yra tavo rogės. Tai yra, ar tai nėra mados sekimas ir ta varnelė, kurią gali sau užsidėti. Jeigu nueini ir pamatai, kad tau viskas tinka ir tu gali dalyvauti veikloje, tai toks ir yra tas kelias. Trumpas ir neskausmingas.

– Ar jau žinote visus dešimt Šaulio įsakymų?

M. B.: Kol kas mintinai dar nežinau, bet iki šeštadienio tikrai mokėsiu (šypsosi – red.). Šie įsakymai ne šiaip sau sugalvoti, jų laikymasis daro tave stipresne asmenybe, doru ir geru Lietuvos piliečiu.

D. S.: Šeštadienį žinosiu mintinai (šypsosi – red). Vis tik esmė yra ne dalykų iškalime, o suvokime, kur esi, ką darai, už ką esi atsakingas ir koks turi būti. O turi būti tiesiog geras žmogus.