Sporto medicinos gydytojas Kęstutis Linkus: Paryžiuje mūsų paralimpiečiai turėtų pasirodyti dar stipriau

Sporto medicinos gydytojas Kęstutis Linkus: Paryžiuje mūsų paralimpiečiai turėtų pasirodyti dar stipriau

Sporto medicinos gydytojas Kęstutis Linkus lydi sportininkus į olimpines ir paralimpines žaidynes, o kasdieniame darbe po 12 val. per dieną rūpinasi sportininkais profesionalais, mėgėjais ir išvis nesportuojančiais žmonėmis. „Žodis gydo“ – įsitikinęs K. Linkus ir noriai kalbasi apie tai, kaip kuo daugiau žmonių pasiekti gerą fizinę ir psichologinę būklę, gyventi laimingą gyvenimą.

Vilma Venckutonytė

Lietuvoje užfiksuojama vis daugiau perdegimo atvejų. Savo sričių profesionalai neretai palieka darbus būtent dėl šios priežasties. Kaip jūs matote perdegimo problemą?

Perdegimas yra emocinė ir fizinė perkrova, kurią lemia ir pats žmogus, ir jo aplinka.

Matau daug perdegimo atvejų. Neseniai atėjo viena pacientė, jos sveikata – sugriuvusi, ir išsikalbėjo, kad gydosi perdegimą ir tik po pusės metų vėl grįžo darbą.

Kiekvienas turi pagalvoti, kaip savo aplinkoje geriausiai atstatyti organizmą: vienam tai bus mityba, kitam – miego režimas, trečiam – raminantis fizinis krūvis, gal meditacijos ar psichologo pagalba, darbas su savimi.

Aišku, aš neatmetu ir to pabėgimo varianto – kai žmonės pasitraukia iš darbo dėl perdegimo, tai nėra blogai, nes žmogus turi ieškoti sau komfortiškos vietos, tokios, kur jis nedegintų savęs, nes gyvenimas bėga. Svarbu susikurti tokią aplinką, kuri tavęs nesekintų.

Profesionaliems sportininkams reikia ir išorinės atramos, nes dažnai sportininkų bendruomenės yra labai uždaros, jie turi ribotą asmeninį gyevnimą, gali pavargti nuo santykių su komandos nariais ar treneriais. Be to, prisideda didelis krūvis. Sportininkai visada būna nuovargio fone. Nuolatinis buvimas pavargus ir priveda prie to, kad organizmas dekompensuoja – pirmiausia pavargsta fiziniame lygmenyje, o paskui gali išsiderinti ir centrinė nervų sistema, hormoninė sistema. Stresas ir aplinkos poveikis padaro savo, kai žmogus tiesiog nebeatlaiko viso krūvio, kuris jį slegia.

Kokį pastebite ryšį tarp žmogaus psichologinės būklės ir traumų tikimybės?

Jeigu psichologinė būklė yra žema, tai organizmas priešinasi tam stresui, kuris jį veikia. Jeigu žmogus būna piktas, depresuotas, tai ir hormoninis fonas visai kitas, tada sunku pasiekti rezultatų.

O dar prisideda nuovargis. Įrodyta, kad didžioji dalis traumų įvyksta nuovargio fone. Jos neįvyksta, kai organizmas būna puikiai pasiruošęs ir labai stiprus. Aukštoje psichologinėje būklėje esantis sportininkas dažnai laimi medalius ir iškovoja pergales. Žema psichologinė būklė nepadeda siekti rezultato.

Man teko dirbti su sportininkais, kurie buvo arti perdegimo ribos ir turėjo depresinių minčių, net negalėjo dalyvauti varžybose, bet padėjo kalbėjimasis su jais, aplinkos sutvarkymas ir akcentų sudėjimas – į ką fokusuotis. Su psichologine būkle būtinai reikia dirbti.

Į ką fokusuotis, jeigu žmogus pervargęs?

Pirmiausias patarimas ir jis tikrai veikia: gerai išsimiegoti, pradėti tvarkingai valgyti ir vengti aplinkos triukšmo – kitų nuomonės, komentarų skaitymo ir pan. Jeigu yra toksiniai santykiai – kurį laiką atsiriboti nuo šių santykių. Svarbu išvengti traumuojančios aplinkos ir sustatyti pagrindą, ant kurio žmogus gali eiti toliau.

Kitas pastebėjimas iš aplinkos – žmonės turi tikslų, ambicijų, bet neturi energijos jų siekti. Kaip turėti daugiau energijos?

Aš irgi gyvenime esu turėjęs daug ambicingų tikslų ir pastebėjau, kad ne viskas visada nuo manęs priklauso. Todėl su tikslais yra taip: daryki tai, ką moki geriausiai, pradėki nuo savęs, pirmiausia išsikelk savo asmeninius tikslus ir tik tada pradėk tvarkyti aplinką.

Jeigu tai yra sportiniai tikslai – svarbu, kad aplinkoje būtų palaikančių žmonių, kurie mato sportininko potencialą ir padeda jam stiprinti tikėjimą savimi.

Energijos nebuvimas gali reikšti, kad galbūt dabar – ne laikas ir ne vieta siekti šito tikslo. Tai tikrai realus paaiškinimas. Kartais būna etapų be ambicijų, kai užtenka tyliai pasvajoti, nešiotis norą širdyje ir nepaleisti tos svajonės, programuoti save jos išsipildymui.

Man taip dažnai būna su tikslais – aš juos žinau, nešiojuosi savyje ir galbūt dabar negaliu jų įgyvendinti, bet kai tik pasitaikys proga, aš žinosiu, ką daryti.

Tikslams reikia ruoštis. Pavyzdžiui, žmogus nori nubėgti maratoną, bet gal jam sveikata neleidžia. Tai reikia apmąstyti, kad gal iš tikrųjų mano tikslas yra ne maratonas, o procesas, sveikata, kasdienis pasimėgavimas sveiku kūnu.

Taigi, ne visąlaik reikia to bėgimo į priekį su ambicijomis ir tikslais, sau metamais iššūkiais. Būna laikotarpių, kai reikia tiesiog pasimėgauti tuo, ką dabar esi pasiekęs ir turi. Svajonę visada verta laikyti gyvą, bet nebūtina dėl jos ardytis, galima ramiau jos siekti. Nes rezultatas ateina lėčiau, negu mes norime.

Visi nori pirmą dieną atėję į treniruotę iškart įgauti geras formas. Sakau pacientams „tu pamatai gražų kūną viršeliuose, parodyk man, o aš tau pasakysiu, kiek metų dirbo šis žmogus, kad turėų tokius bicepsus, tricepsus, pilvo raumenis ar pajėgtų nubėgti maratoną.

Jeigu nori normaliai suformuoti kūno raumenyną, tau reikės mažiausiai 2 metų. Raumuo tai greitai užauga, jį galima pripūsti, bet dar turi sausgyslės, raiščiai, sąnariai adaptuotis krūviui, o adaptacija gali trukti ir 5-7 metus.

Dėl to lėtesnis priėjimas prie tikslo, išsiskaidžius jį į smulkesnes užduotis, gali ir atnešti tikslo pasiekimą.

Apie energijos kiekį – ar žmogus gali lengvai pakeisti savo būseną, vietoj nuvargusio pasijausti energingu?

Kuo žmogus fiziškai stipresnis, tuo jis stipresnis visose srityse. Fizinis krūvis yra stresas, tad jeigu organizmas yra fiziškai stiprus, reiškia, jis gerai pakelia ir emocinį stresą. Dėl to buvę ir esami sportininkai gerai toleruoja diskomfortą. Fiziškai silpnas žmogus silpniau tvarkosi ir su stresu. Tas energijos kiekis taip ir atsiranda: žmogus pasportuoja, suaktyvina centrinę nervų sistemą, pagauna tonusą, o kai raumenynas yra tonuse, žmogus automatiškai jaučiasi žvalesnis.

Sporte svabus terminas psichologinis atsparumas (angl. mental strengh) aktualus visose gyvenimo srityse. Kaip jį ugdytis?

Treniruotės ir sukuria psichologinį atsparumą. Vieni meditacijų pagalba mokosi valdyti dėmesį, kiti –psichologijos žiniomis. Manau, kad vienas iš paprasčiausių būdų yra treniruotis – nepasiduoti, kai tau sunku. Jeigu kam nors teko bėgti 2–3 kilometrus arba maratoną, visi žino, kad tuo metu vyksta kova su savimi.

Aš pats irkluodavau, tai – pakankamai sunki sporto šaka,  ir kai nuirkluodavau 1 kilometrą, kai užrūgštėja visas organizmas, pradeda atsijunginėti raumenys, jie kaista, dega, pulsas būna maksimalus, o lieka dar 200 ar 500 metrų ir aš suprantu, kad tiesiog negaliu sustoti vidury kelio, negaliu pasiduoti. Tas nepasidavimas trasoje, nesvarbu – laimi ar pralaimi, jis ir ugdo psichologinį atsparumą.

Ir vaikus taip auginu. Gal mano dukros netaps didžiomis sportininkėmis, bet aš joms aiškinu, kad treniruotė yra ne tik fizinė. Treniruotė vyksta ir tada, kai tu važiuoji į varžybas, mokaisi susikaupti, pasiruošti, nusiteikti, susidoroti su startiniu jauduliu, turi tikslą ir jo sieki, kai tau sunku daryti pratimus, bet žinai, kad darydama juos tu kitą dieną jau būsi stipresnė.

Tas psichologinis atsparumas atsiranda per discipliną, režimą ir sunkų, struktūruotą darbą.

Dirbate ir su sportininkais, turinčiais negalią – sprinteriu Danu Sodaičiu, triatlonininku Ernestu Česoniu, golbolo (aklųjų riedulio) komanda. Kuo šis darbas skiriasi, kas jus įkvepia padėti šiems sportininkams?

Man iš profesinės pusės yra įdomu, nes tai – be galo kūrybiškas ir dinamiškas darbas. Kasdienėje veikloje aš nematau tokių sportininkų, tad jie man yra iššūkis, priverčia pamąstyti, išplečia mano matymo ribas. Iš kiekvieno paralimpiečio, kurį man teko pažinti, galiu kažko pasimokyti.

Tokijo paralimpinės žaidynės dar labiau išplėtė mano profesinį matymą. Aš supratau, kad lietuviai gali daug pasiekti ir kad kai kurie lietuviai sportininkai dar parodys, dar nėra pasiektas pikas, Paryžiuje mūsų paralimpiečiai turėtų pasirodyti dar stipriau.

Tokijuje kilo daug minčių, kaip Lietuvos paralimpinis komitetas galėtų dar labiau sustiprinti medicininę sporto dalį, aš pateikiau rekomendacijas ir jas aptarėme. Pamačiau, kad Lietuvoje ši dalis dar yra vakuumas, kurį reikia užpildyti kokybiškomis paslaugomis ir rezultats bus dar geresnis.

Olimpinės ir paralimpinės žaidynės yra išskirtiniai renginiai, ten susirenka viso pasaulio geriausieji. Mano privilegija – matyti taine per televiziją, o iš vidaus. Pamenu, einu Rio de Žaneire ir restorano tarpduryje sutinku tenisininką Novaką Džokovičių ar sprinterį Usainą Boltą, jau nekalbu apie tai, kad iš arti matau visus geriausius Lietuvos sportininkus.

Lietuvoje sportuoja tik apie 1 proc. žmonių su negalia. Kokių turite idėjų, kaip juos paskatinti judėti?

Tai lemia politika. Kaip žmogus vežimėlyje gali sportuoti, jeigu jam nėra privažiavimo prie sportavimo vietos? Dabar treneriai neretai patys važiuoja, susirenka vaikus, įdeda daug patangų, kad jie galėtų treniruotis. Žmonėms su negalia reikia padėti, įvesti juos, padėti sportuoti, tam reikia trenerio, reikia skirti finansavimą treneriams.

Būtina plėsti infrastruktūrą, pritaikytą žmonėms su negalia. Taip pat reikia didesnės informacijos sklaidos būtent žmonėms su negalia.

Virimas savo sultyse niekur neveda, todėl svarbu, kad žmonės su negalia sportuotų integruotai su sveikaisiais – tai paskatina ir įkvepia. Pamatę lygiavertiškumą, negalią turintys žmonės pajaus didesnę vidinę motyvaciją. Nė vienas nenori sėdėti namie ir nieko neveikti – žmonės nori turėti draugų, gerai leisti laiką ir kažką atrasti. Sportas gali tai duoti. Tik reikia visa apimančios integruojančios politikos. Tai – ilgalaikis tikslas. Kol kas kiekvienas asmeniškai turi turėti žmogų, kuris jį ištraukia iš namų ir pakviečia judėti mažomis bendruomenėmis.

Kaip matote vaikų fizinio užimtumo situaciją?

Man gaila ir savo, ir visų vaikų, kad nuotolinis mokymasis lėmė, kad vaikai negauna tiek krūvio, kiek gali gauti. Vaikai gali sportuoti mažiausiai 6 kartus per savaitę po 1–1,5 val. ir jiems nieko blogo neatsitiks. Sportuoti 2 kartus per savaitę yra per mažai. Reikia kasdien, paįvairinant fizines veiklas. Dabar gaunasi taip, kad vaikų aktyvumas – kiekvieno asmeninis reikalas.

Kaip jūs manote, kodėl šiaip žmones taip domina sportas – olimpinės žaidynės? Ar tai, kad sportinio rezultato neįmanoma sufalsifikuoti? Kame ta didybė?

Mūsų prigimtyje yra kovotojų instinktas, kiekvienas nori pakariauti, pasižiūrėt kovas. Kodėl žmonės rinkdavosi pažiūrėti gladiatorių kovų, matadorų? Jiems įdomu, sukelia emocijų. Adrenalinas. Mes esame kovotojai, plėšrūnai. Aišku, didingi renginiai, visi atveža geriausius prtininkus. Pvz einu Rio susitinku tarpdury Džokovčių, einu iš restorano susitinku Usteiną Boltą, jeu nekalbu apie tai, kad matau iš arti visus geriausius LT sportininkus.

Kaip manote, ko kiekvienas žmogus gali pasimokyti iš didžiųjų sportininkų?

Kovoti iki galo. Nebijoti kartais ir pralaimėti. Pralaimėjus gyvenimas tęsiasi ir gali toliau siekti savo pergalių. Man teko matyti ir didingų pergalių, ir skaudžių pralaimėjimų, bet jeigu žmogus nenuleidžia rankų, ilgainiui jis pasiekia rezultatą.

Puikus pavyzdys – Mindaugas Bilius. Londono paralimpinėse žaidynėse jam nepasisekė, jis parėjo supykęs ir ant savę, ir ant pasaulio. Aš atsimenu tą jo emociją po pralaimėjimo. Lygiai taip pat didžiuojuosi, kaip jis nenuleido rankų ir po 4 metų laimėjo du paralimpinius medalius. Taip sakau visiems sportininkams: jeigu tu šiandien pralaimėjai, tai nereiškia, kad negali laimėti rytoj.

Asmeniniame gyvenime yra taip pat: jeigu tau šiandien kažkas nesigauna, tai nereiškia, kad tu negali to padaryti. Tiesiog turi galvoti ir ieškoti sprendimų, kaip tau tai padaryti, jeigu tikrai to nori.

Pralaimėjimas yra laikinas.

Kur verta fokusuotis – ar į galutinį tikslą, ar į kelią link to tikslo?

Negali siekti pergalės nesimėgaudamas procesu. Kiekviena treniruotė duoda naudos. O jeigu šalia to tu dar ir laimi – tai yra dvigubas apdovanojimas.

Pagalvoju apie Daną Sodaitį, Ernestą Česonį – aš manau, kad jiems nepasisekė, jog jie nepateko į Tokijo paralimpines žaidynes ir jiems trūko labai nedaug, bet kaip jie užaugo kaip žmonės, kaip sprotininkai. Aš juos mačiau nuo nulio, kai jie tik pradėjo savo profesionalaus sporto kelionę 2016–2017 metais ir dabar žiūriu: Danas yra „Toyotos centro“ reklaminis veidas – prieš 5 metus tai ūtų atrodę nerealu. Ernesto Česonio pavyzdys – jis pažaisdavo futbolą, dirbo vairuotoju žmonių su negalia organizacijoje, metė darbą, pradėjo sportuoti, dabar yra socialinių tinklų žvaigždė, nuomonės formuotojas, žiemomis susiradęs draugų važiuoja į treniruočių stovyklas Ispanijoje, išmaišė visą pasaulį… Ir kaip dabar sakyti, kad jiems pasisekė, ar nepasisekė, kad nepateko į Tokiją? Taip, 100 procentų sėkmės nebuvo, bet pasiruošimas Tokijui buvo tas periodas, kai jie padarė didžiausią progresą. Tad kitas etapas jiems gali būti Paryžiaus paralimpinės žaidynės. Gal gyvenimas jiems nedavė visko iš karto. Gal taip palengva, per įvairias patirtis ir progresą, jie ir gauna savo asmeninį apdovanojimą.

Šis straipsnis yra straipsnių ciklo „Neįgaliųjų sportininkų valia, tikslo siekimas ir psichologinis tvirtumas – įkvėpimas mums visiems!“ dalis. Straipsnių ciklas bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.