Tokijo žaidynėms skirtame simpoziume – atgarsiai iš Japonijos ir mokslininkų įžvalgos

Tokijo žaidynėms skirtame simpoziume – atgarsiai iš Japonijos ir mokslininkų įžvalgos

Lietuvos paralimpiečiai, atstovavę šaliai Tokijo vasaros paralimpinėse žaidynėse antradienį dalyvavo Vytauto Didžiojo universiteto organizuotame simpoziume. Plaukikas Edgaras Matakas, golbolininkas Mantas Brazauskis, lengvaatletė Oksana Dobrovolskaja, šių sportininkų treneriai su VDU akademine bendruomene diskutavo apie pasirodymą žaidynėse ir Lietuvos paralimpinio sporto perspektyvas.

Simpoziumo atidarymo žodį taręs Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentas Mindaugas Bilius džiaugėsi Tokijuje iškovotais trimis bronzos medaliais, tačiau neslėpė nerimo dėl paralimpinio sporto ateities.

„Šiuo metu parlamente kelią skinasi įstatymų pataisos, kurios mums kelia didelį nerimą. Nežinome, kaip veiks sporto sistema, sporto finansavimas, jeigu permainos įvyks. Nesinori, kad darbas nueitų perniek, kaip tik norisi, kad paralimpinis sportas augtų“, – svarstė paralimpinis čempionas M. Bilius.

Plaukikas Edgaras Matakas, iš Japonijos grįžęs su bronziniu paralimpinių žaidynių medaliu, neslėpė, kad kultūriniai skirtumai Japonijoje buvo ypatingai juntami, japonai nudžiugino svetingumu.

„Japonai – ypatingai paslaugūs ir svetingi žmonės. Didžiausią įspūdį padarė jų taisyklių laikymasis, organizuotumas. Viskas vyksta griežtai pagal iš anksto suderintus tvarkaraščius, laikantis taisyklių. Tai paliko bene didžiausią įspūdį“, – pasakojo paralimpinių žaidynių prizininkas E. Matakas.

Plaukikas E. Matakas ir jo treneris Ramūnas Leonas iš VDU mokslininkų sulaukė daugybės įvairiausių klausimų apie treniruočių procesą, sveikatos priežiūros, mitybos niuansus.

E. Matakui tai buvo antrosios paralimpinės žaidynės. Kaip ir vienam golbolo rinktinės lyderių Mantui Brazauskiui, kuris prieš penkerius metus Rio de Žaneire iškovojo su komanda aukso medalį.

M. Brazauskio trofėjų kolekciją Tokijuje papildė paralimpinė bronza. Sportininkas neslėpė, kad iššūkiu tapo gyvenimas socialiniame burbule, kuris buvo sukurtas valdant koronaviruso situaciją Japonijoje.

„Tiek tai, kad gyvenome socialiniame burbule, tiek ir tai, kad tribūnose nebuvo žiūrovų šias žaidynes kardinaliai skyrė nuo Rio de Žaneiro paralimpinių žaidynių. Džiaugiuosi, kad mūsų komandai pavyko adaptuotis, išbūti tą laiką burbule ir pasiekti medalius“, – pasakojo M. Brazauskis.

Tokijo žaidynės tapo debiutinėmis lengvaatletei Oksanai Dobrovolskajai, kuri Japonijoje užėmė aštuntą vietą disko metimo varžybose. Sportininkė neslepia, kad po starto atsidūrė emocijų sukūryje.

„Išėjus iš olimpinio stadiono mane apėmė jausmas, lyg būtų sugriuvęs pasaulis. Jaučiausi nusivylusi ir nuvylusi visus. Tačiau gerai išsimiegojusi aš tą situaciją pamačiau kitaip. Juk įvyko kone stebuklas, nes aš tapau paralimpiete, įgijau neįkainojamos patirties. Įgijau ambicijų ir ryžto siekti dar didesnių tikslų“, – atsiminimais iš paralimpinio Tokijo dalijosi O. Dobrovolskaja.

Pasak O. Dobrovolskajos trenerio Rimanto Plungės, jie Tokijuje praturtėjo patirtimi. R. Plungė įsitikinęs, kad ši patirtis pravers sportininkei po trejų metų Paryžiuje. Pačiam R. Plungei, anksčiau treniravusiam paralimpinį čempioną M. Bilių, tai buvo jau trečios paralimpinės žaidynės gyvenime.

„Pirmą kartą patekęs į paralimpines žaidynes, supratau, kad žmogaus galia – visai ne kūne. Paralimpinis sportas arba dar vadinamas neįgaliųjų sportu, kas man labai rėžia ausį, nes tie žmonės nėra neįgalūs. Ten laimėtojai yra visi, nes tie žmonės laimi prieš savo negalią.“