Vaikų su negalia fizinis aktyvumas: atskirties mastai ragina imtis ryžtingų sprendimų

Vaikų su negalia fizinis aktyvumas: atskirties mastai ragina imtis ryžtingų sprendimų

Stringanti integracija mokyklose, nepritaikyta infrastruktūra, ne visada palankus visuomenės požiūris. Tai – pagrindinės mažo šalies vaikų su negalia fizinio aktyvumo priežastys, kurias identifikavo Lietuvos paralimpinio komiteto Seime organizuotos konferencijos „Vaikų su negalia fizinis aktyvumas: kada pasieksime proveržį?“ dalyviai – politikai, nevyriausybinių organizacijų atstovai, sportininkai.

Mindaugas Bilius (Donato Gribausko/LPAK nuotr.)

Konferencija ir ją lydėjusi diskusija Seimo Konstitucijos salėje įvyko Tarptautinės žmonių su negalia dienos, kuri tradiciškai minima gruodžio 3 d., išvakarėse.

„Darbo, mažinant fizinius barjerus ir apribojimus, turime dar labai daug. Bet dar daugiau nenuveiktų darbų yra kitoje srityje. Kalbu apie visuomenės požiūrį į negalią turinčius visuomenės narius. Apie vis dar dažnai sutinkamą nuomonę, kad būtina atitikti kažkieno įskiepytą standartą, nuokrypis nuo kurio nubloškia žmogų į šoną“, – į konferencijos dalyvius kreipėsi Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen.

Švietimo, mokslo ir sporto viceministro Lino Obcarsko pristatyta statistika atskleidė problemos mastą: sportuojantys vaikai su negalia sudaro vos 0,4 procento visų sportuojančių vaikų Lietuvoje.

Ministerijos duomenimis, tik septyniose iš beveik tūkstančio Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklų fizinė aplinka buvo visiškai pritaikyta negalią turintiems asmenims.

Be to, oficiali statistika liudija, kad mokykloms labai trūksta švietimo pagalbos specialistų, kurie per pamokas, įskaitant ir kūno kultūros, individualiai padėtų vaikams, turintiems negalią.

„Lietuvos paralimpiniame komitete atlikome neformalią apklausą, kuri parodė, kad vos du iš dešimties bendrojo ugdymo mokyklose besimokančių vaikų lanko kūno kultūros pamokas. Dažnu atveju iššūkių yra ne vienas, ne du ir ne trys. Tai – kompleksinė problema, pradedant nuo infrastruktūros, kompetencijų, finansavimo, baigiant kartais neigiamu bendruomenės požiūriu. Rezultate turime sporto sales be vaikų su negalia“, – konstatavo Lietuvos paralimpinio komiteto generalinis sekretorius ir Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos pirmininkas Paulius Kalvelis.

Paulius Kalvelis (Donato Gribausko/LPAK nuotr.)

Šias šalies švietimo ir sporto sistemos spragas pats pajuto paralimpietis Andrius Skuja. Įgimtą negalią turintis lengvaatletis prisipažino, kad nuolat būdavo atleidžiamas nuo kūno kultūros pamokų.

„Mokykloje vykdavo įvairūs atsiskaitymai, per kuriuos reikėjo daryti prisitraukimus, atsispaudimus, o jų aš negalėjau daryti, todėl gydytojai visada išrašydavo pažymą. Galima sakyti, kad su sportu susipažinau sulaukęs 23-ejų, kai Šiauliuose visiškai netikėtai į treniruotę pakvietė treneris Deimantas Jusys“, – savo istoriją konferencijos dalyviams pasakojo A. Skuja, kuris šiandien ne tik atstovauja Lietuvai aukščiausio lygio varžybose, bet ir sėkmingai treniruoja negalią turinčius jaunus atletus, jiems yra pavyzdys.

Andrius Skuja (Donato Gribausko/LPAK nuotr.)

Anot Švedijos paralimpinio komiteto biuro vadovės Ulrikos Askengren, įkvepiantys pavyzdžiai yra itin svarbūs, siekiant pritraukti vaikus su negalia į sportą. Be to, jie gali būti ir pagalbininkai, įgalintojai.

„Kalbant apie įgalintojus, tai galėtų būti miesto valdžia, įmonės, tokie žmonės kaip jūs – esantys salėje ir šalies mokyklose. Švedijoje, Malmės mieste mes turime paragidus, kuriuos samdo savivaldybė, o juos pasitelkti gali norintys sportuoti vaikai su negalia. Paragidas – tai žmogus, kuris yra lyg tiltas. Jis yra ir pavyzdys, ir pagalbininkas“, – savo šalies gerąja patirtimi dalijosi viešnia iš Švedijos.

Anot paralimpiečio plaukiko Edgaro Matako, kartais įgalintojais gali tapti tiesiog šalia esantys žmonės. Jis neteko regėjimo būdamas penkiolikos, bet nenustojo būti fiziškai aktyvus, prie to prisidėjo ir mokykla.

„Džiaugiuosi, kad mokykloje turėjau kūno kultūros mokytoją, kuris dėl negalios manęs neišskirdavo iš kitų ir daug ko išmokė. Fiziškai visada buvau stiprus, stipresnis už kitus, problemų neturėjau“, – Seimo Konstitucijos salėje konferencijos dalyviams pasakojo paralimpinis prizininkas E. Matakas.

Edgaras Matakas (Donato Gribausko/LPAK nuotr.)

Pasak Lietuvos paralimpinio komiteto prezidento Mindaugo Biliaus, svarbu, kad konferencijoje išgirstos mintys ir idėjos būtų perkeltos į darbus siekiant mažinti vaikų su negalia atskirtį fizinio aktyvumo srityje.

„Tikiu, kad visi kartu galime įsipareigoti imtis konkrečių veiksmų, kaip padaryti, kad mūsų vaikai su negalia turėtų galimybes būti fiziškai aktyvūs. To reikia ne tik paralimpiniam sportui, to reikia Lietuvai, nes vaikai – visuomenės ateitis, už kurią esame atsakingi mes“, – sakė M. Bilius.

Lietuvos paralimpinio komiteto kartu su Seimo neįgaliųjų reikalų komisijos pirmininke Monika Ošmianskiene ir Šiaurės ministrų tarybos biuru Lietuvoje organizuotoje konferencijoje „Vaikų su negalia fizinis aktyvumas: kada pasieksime proveržį?“ taip pat dalyvavo Sveikatos apsaugos ministerijos, Nacionalinės sporto agentūros, Valstybinės ligonių kasos, Lietuvos negalios organizacijų forumo, kitų negalios ir nevyriausybinių organizacijų atstovai.